XIX a. anglikonybė sukrėtė Anglijos pasaulį. Būdamas žymiausias ir įtakingiausias šalies pamokslininkas, Johnas Henry Newmanas (Džonas Henrikas Niumenas), palikęs oficialiąją Anglikonų bažnyčią, susilaukė tiek anglikonų, tiek katalikų, kurie abejojo jo motyvais, pašaipų ir net skepticizmo, rašo CNA.
Tačiau jo ketinimai tapo aiškūs, o šventumas pasitvirtino, kai jis „baigė lenktynes” Katalikų Bažnyčioje, tarnaudamas kunigu ir pakilęs iki kardinolo pareigų, o galiausiai, 2019 m. spalio 13 d. jį kanonizavus, buvo įvardytas tarp Dangaus šventųjų.
„Magnificat” pasakoja, kad šventasis gimė 1801 m. Londone, bankininko šeimoje. Būdamas šešiolikos metų jis pradėjo studijuoti Oksfordo Trinity College, o 1824 m. tapo anglikonų diakonu ir pradėjo tarnystę Oksfordo šv. Klemenso bažnyčioje. Dar po metų – 1825-ųjų gegužės 29 d. jam suteikti anglikonų kunigo šventimai.
Keliolika metų kunigas pamokslininkas dėstė kolegijoje, rūpinosi studentų kultūriniu lavinimu ir sielovada, ypač kai 1828 m. tapo Oksfordo Švč. Mergelės Marijos universitetinės bažnyčios klebonu.
1833 m. keletas profesorių, taip pat ir minimas šventasis, davė pradžią vadinamajam Oksfordo judėjimui, kuris siekė reformuoti anglikonų Bažnyčią, grįžti prie krikščioniško gyvenimo šaltinių, priešinosi visuomenės sekuliarizavimui.
1845 m. Newmanas atsistatydino iš Oksfordo kolegijos dėstytojų ir tų metų spalio 9 d. perėjo į Katalikų Bažnyčią. Kitais metais Romoje jis pradėjo ruoštis katalikų kunigystei. Čia jis įstojo į šv. Pilypo Nerio oratorijos kongregaciją ir 1847 m. gegužės 30 d. priėmė kunigo šventimus.
Vienas didžiausių savo laikų intelektualų puoselėjo gilų pamaldumą Švč. M. Marijai ir net dalį savo autobiografijos skyrė Nekaltojo Prasidėjimo doktrinai, ilgai puoselėtam tikėjimui, kad Marija buvo pradėta be nuodėmės, ginti.
Pateikiame šventojo apmąstymus apie Švč. M. Mariją, kuriuos verta apmąstyti Bažnyčiai minint jo šventę spalio 9 d.
J. Newmano religinėje autobiografijoje „Apologia Pro Vita Sua” („Apologija už savo gyvenimą”) jis išsamiai gynė mokymą, kad katalikų tikėjimas yra vienintelis teisingas tikėjimas.
Knygoje jis aptaria „doktriną, kurią protestantai laiko didžiausia mūsų sunkenybe, – Nekaltojo Prasidėjimo doktriną”.
Jis pradeda sakydamas: „Man nėra jokių sunkumų priimti šią doktriną”, o vėliau priduria, kad „visai nesunku teigti, jog Švenčiausioji Mergelė buvo pradėta be gimtosios nuodėmės; iš tiesų paprasta pasakyti, kad katalikai pradėjo šia dogma tikėti ne todėl, kad ji apibrėžta, bet kad ji buvo apibrėžta, nes jie ja tikėjo”.
J. Newmano religinių apmąstymų rinkinyje, pavadintame „Meditacijos ir pamaldumai”, jis rašė, kad „kai Dievas norėjo paruošti žmogiškąją motiną savo Sūnui, todėl pradėjo nuo to, kad suteikė jai Nekaltąjį Prasidėjimą”.
„Jis pradėjo ne suteikdamas jai meilės, teisingumo, švelnumo ar atsidavimo dovaną, nors tuomet ji visa tai turėjo. Tačiau savo didįjį darbą Jis pradėjo dar prieš jai gimstant; prieš jai pradedant mąstyti, kalbėti ar veikti, padarydamas ją šventą ir, dar būnant žemėje, dangaus piliete”, – rašė J. Newmanas.
Knygoje „Meditacijos ir pamaldumai” autorius rašo, kad „Marija vadinama Dangaus vartais, nes per ją mūsų Viešpats perėjo iš dangaus į žemę”.
Jis teigė, kad Šventasis Raštas apie Mariją kalba Ezechielio knygos 44-ajame skyriuje, kai pranašas sako, jog Dievas jam pasakė: „Vartai bus uždaryti, jie neatsivers, ir niekas pro juos nepraeis, nes Viešpats, Izraelio Dievas, pro juos įėjo – ir jie bus uždaryti Kunigaikščiui, pats Kunigaikštis juose sėdės”.
Ši pranašystė išsipildė ne tik Marijai tapus Jėzaus motina, bet ir tuo, kad „jai teko vieta atpirkimo ekonomijoje”, – rašė J. Newmanas.
Jis aiškino, kad Ieva dalyvavo žmogaus nuopuolio procese, gundydama Adomą, kaip rašoma Pradžios knygoje.
„Tad Dievo gailestingumui derėjo, kad, kaip moteris pradėjo pasaulio griovimą, taip moteris pradėtų ir jo atkūrimą, ir kad, kaip Ieva atvėrė kelią pirmojo Adomo pražūtingam poelgiui, taip Marija turėtų atverti kelią antrojo Adomo didžiajam laimėjimui”, turėdamas omenyje Kristų, rašė J. Newmanas. – Marija dalyvavo pasaulio atkūrime, kai angelas Gabrielius jai paskelbė, kad ji bus Dievo motina”.
Jis pridūrė, kad „tai buvo Dievo valia, kad ji noriai ir su visišku supratimu įsipareigotų būti mūsų Viešpaties motina, o ne tik pasyvia priemone”
Cituodamas Mato evangeliją, J. Newmanas atkreipia dėmesį į skyrių po Jėzaus nukryžiavimo, kuriame šventasis rašo, kad „kapai buvo atidaryti ir daugelio užmigusių šventųjų kūnai buvo prikelti. Po prisikėlimo jie išėjo iš kapų, įėjo į šventąjį miestą ir pasirodė daugeliui”.
„Ar galime manyti, kad Abraomas, Dovydas, Izaijas ar Ezekijas būtų buvę taip pagerbti, o ne paties Dievo Motina? – klausė J. Newmanas. – Argi ji neturėjo teisės dėl savo Sūnaus meilės turėti tai, ką turėjo visi kiti?”
„Ir ar galima įsivaizduoti, kad kapo įstatymas jų atveju leistų atsipalaiduoti, o jos – ne?”
„Todėl, – tarė jis, – drąsiai sakome, kad mūsų Viešpats, savo kančia apsaugojęs ją nuo nuodėmės ir jos padarinių, netruko išlieti visus tos kančios nuopelnus tiek ant jos kūno, tiek ant sielos.”
