Apie „Katalikų pasaulio“ leidinį – Timo Guenardo knygą ,,Stipriau už neapykantą“ – XFM radijo laidoje „Po knygos viršeliu“ diskutavo vedėjos Sanda Anuškevičienė ir Šarūnė Tilvikaitė.
Nepaisant to, kad knyga seniai išleista, ši tema nesensta, apie ją reikia nuolat kalbėti.
Anotacijoje rašoma, kad Timas – mažas berniukas sužeista širdimi ir sužalotu veidu. Dar trejų motina jį paliko pririštą pakelėje, vėliau tėvas taip sumušė, kad dvejus metus gulėjo ligoninėje prikaustytas prie lovos. Paskui gyvenimas globėjų šeimoje ir virtinė nusivylimų, dar labiau atvėrusių meilės stygių.
Skaitant vis nepaleidžia mintis, kodėl tiek daug skausmo, kraupių ir nesuvokiamų dalykų aprašyta. Pabaigoje tampa aišku. Tam, kad suprastum atgailos ir atleidimo galią.
Pratarmėje autorius rašo: „Pamesti, mušami, išnaudojami, apgauti vaikai. Vaikai, nepatyrę meilės, žiaurūs, atstumti. Jie jau prarasti ar jiems nėra lemta patirti laimę ir padaryti kitus laimingus, jiems niekada nepavyks rasti savo vietą visuomenėje, nepavyks susirasti draugų, darbą? Ar sugebės jie atleisti patys sau ir tiems, kurie juos sužeidė? O gal visam laikui jų širdyje ir kūne pasiliks žiaurumas, toji neapykanta, kilusi ne iš jų pačių?“
Iš tiesų dažnai skubame nuteisti, neįsigilinę į konkretaus žmogaus istoriją. Nežinome, ką jis išgyveno ir kaip rado būdą išgyventi. Štai trejų ar ketverių Timas atsidūrė ligoninėje. Jo niekas nelankė, nes buvo niekieno vaikas. Kartą palatos draugui atnešė dovaną, ją išvyniojant po lova nukrito pakavimo popieriaus gabalėlis. Timas griebė jį. Berniukas nevaikščiojo, nes kojos buvo sutraiškytos. Pirmiausia nušliaužė iki tualeto, iš apatinių išsitraukė popierėlį ir juo džiaugėsi. Popierėlis buvo Timo stimulas atsikelti ir pradėti vaikščioti. Kiek daug mes išpakuojame dovanų ir išmetame. O čia šiukšlė prikėlė žmogų gyventi!
Berniukas vis minėjo: „Jeigu tik tėvas man pasakytų, kad myli mane, jeigu tik ištartų vieną padrąsinantį žodį, aš galėčiau pakęsti mušimą“. O tėvas, pamotė ir jos vaikai tiesiog iš jo šaipydavosi. Ir ne vien tiktai žodžiais, bet ir veiksmais. Nesuvokiama situacija, kai žiemą Timą išveda gyventi į tvartą kartu su gyvuliais arba leidžia nusiprausti tik po 3 ar 4 vaikų, galima sakyti, pamazgose. Jo geriausiu draugu tampa šuo, kuris priima į savo būdą, šildo jį, laižo rankas, vaikas taip ir išgyvena. Nesuvokiamas žiaurumas. Ir ne praeitų amžių, o mūsų laikų. Deja, tokių dalykų vyksta ir Lietuvoje.
Žiauri Timo vaikystės patirtis. Tačiau norėtųsi pažvelgti į suaugusio Timo ėjimą atsivertimo ir Dievo pažinimo link.
Knyga parašyta švelniu juodojo humoro stiliumi, reikia tai priimti ir suprasti. Vienas iš linksmesnių momentų, kai Timas susipažino su vienuoliu kunigu. Mišiose dalijo Komuniją. Kai atėjo jo eilė, kunigas pasakė: „Kristaus kūnas ir kraujas“. Timas nesuprato, ką daryti ir atsakyti, todėl nepriėmė Švenčiausiojo ir išėjo. Bet lauke palaukė kunigo, užmezgė pokalbį ir pasiūlė parvežti jį namo motociklu. Tuo metu vyras jau buvo daug pasiekęs boksininkas. Vis dėlto Timas gėdijosi, jei kuris nors draugas pamatytų jį, vežantį kunigą. Todėl nusprendė kunigą išbandyti: tai vežė ant vieno rato, tai dideliu greičiu, tai per raudoną šviesoforo signalą. Kunigas išlaikė išbandymą. Kai parvežė, įmetė namų raktus į motociklo krepšelį: „Kai norėsi, užsuk.“
Timui, susidūrusiam su begale išdavysčių, paniekos ir pašaipų, toks pasitikėjimas buvo neįprastas. Išėjęs iš baro naktį nusprendė aplankyti kunigą. Atsistojo prie jo lovos, kunigas nė kiek nesutriko. Jie pradėjo bendrauti. Timui buvo didžiulis sukrėtimas, kad jo agresyvi išvaizda, įžūlus elgesys neatbaidė, kunigas neiškvietė policijos, o kalbėjo apie Kristų, maldą ir Dievo atleidimą. Timas, kaip ir daugelis pradėjusių eiti tikėjimo keliu, netikėjo, kad Jėzus gali atleisti, kad Jėzus ir už jį numirė. Išties tai ne tik Timo skriaudos istorija. Skriaudė ir jis pats: reketavo prostitutes, vogė, plėšikavo.
Kunigo žodžiai jam labai padėjo. Kiekvieną vakarą Timas važiuodavo maldos pas vienuolį. Jam gražiausia buvo, kai melsdavosi užsimerkę: „Atsimerkdavau šiek tiek anksčiau nei kunigas ir žiūrėdavau, koks jis ramus, gražus ir kaip jis už mane meldžiasi ir tiki“. Iš tikrųjų kiek nedaug reikia, kad žmogus atsiverstų ir eitų kitokiu gyvenimo keliu. Turime suprasti, kad norėdami padėti kitam visada susidursime su išbandymais, nes kiekvienas nori įsitikinti, kad myli ne tik jo gražų fasadą, bet išties priima visokį: įžūlų, išgeriantį, įsiveliantį į muštynes ir t. t. Ačiū Dievui, Timo aplinkoje atsirado žmonių, kurie mylėjo jį tokį, koks yra.
Tiesą sakant, norint pamatyti grožį, reikia pasistengti. Pavyzdžiui, gražu į kalnus žiūrėti. Bet stovint apačioje matyti tik labai siaura dalis, reikia pasistengti ir užkopti į kalno viršūnę, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Taip ir norint pamatyti kito žmogaus grožį, reikia kartu su juo užlipti iki tos viršūnės.
Timas perėjo pragarą žemėje. Kunigas padėjo jam užlipti į kalno viršūnę. Timas atrado Dievą, viltį gyventi ir meilę. Jis pasikeitė, sukūrė gražią šeimą ir dabar padeda kitiems. Ar jam lengva buvo? Be abejo, nelengva, bet sunkumai jį užaugino. Paradoksalu, tačiau ir sunkumuose visada yra vilties ir meilės.
Jei norite padiskutuoti apie šią ar kitas knygas, užduoti klausimų, rašykite xfm@xfm.lt Likit su Dievu. Viso geriausio ir gerų skaitinių.
