Aš galvoju, kad stiprus žmogus yra tas, kuris gali atleisti tam, kuris padarė bloga. Atleisti, bet ir prisiminti – kad pats ateityje išvengtų bėdų ir kitus įspėtų. Kaip sakoma: aš ne kerštingas, bet turiu gerą atmintį.
Nes jis žino, kad atleidimas pirmiausia būtinas jam pačiam, jo sielos ir dvasios ramybei ir sveikatai, jo vidinio žmogaus gerovei. Jis žino, kad neatleidimas graužia viduje, kaip kirminas, džiovina ir ėda, naikina gyvenimo džiaugsmą, naikina patį gyvenimą.
Stiprus žmogus nepasitikės tuo, kuris jį apgavo, nes jis nėra kvailas. Jei pasitikės ir vėl apgaus – įsitikins, kad pasielgė kvailai. Bet daugiau nebepasitikės. Jis supranta, kad be nuoširdžios atgailos žmogus nesikeičia, kad vien atsiprašymas gali nieko nereikšti. Reikalingas tikras pasikeitimas, realus atsigręžimas nuo blogio į gėrį, nuo neteisybės – į teisybę.
Stiprus žmogus yra tas, kuris prisimena ir tuos, kurie jam padarė gera. Jis nelaiko to, kaip savaime suprantama, jis tai vertina ir jaučia dėkingumą. Nepasidaro jo vergu, neparsiduoda, bet gerumas palenkia širdį ir jis tai prisimena.
Stiprus žmogus žino, kas yra gera ir kas yra bloga. Jam nereikia žodynų ir išaiškinimų, jam nereikia ideologinių klišių ir propagandinių „naujienų“, kad sužinotų, kas yra gerai, o kas blogai. Jis tai jaučia savo vidumi, intuicija, nuojauta, širdimi, sąžine, sveiku protu.
Stiprus žmogus žino, kas yra juoda, o kas balta. Jo nepaveiks įtikinėjimai, kad yra atvirkščiai. Jis žiūrės į tokį įtikinėtoją, kaip į kvailį ar kaip į piktadarį, nes sveikas ir normalus žmogus žino, mato, supranta ir atskiria juoda nuo balto. Ir jam taip pat nereikia aiškinti ir jo mokyti, kas yra „sveikas ir normalus“ žmogus – jis tai žino.
Stiprus žmogus skiria teisybę nuo neteisybės. Jam nereikia televizoriaus ar laikraščių, kad sužinotų, kas yra kas. Jeigu jis žiūri televizorių, tai tik tam, kad ten girdimas „žinias“ atsisijotų, dažnai – vertintų atvirkščiai ir dar geriau suprastų, kur tiesa, o kur melas, ir pagal sąžinę žinotų, kada ir kokią pusę pasirinkti.
Stiprus žmogus žino, kad pasaulis statomas ant įvaizdžių. Pasaulio santykiai – tai demonstravimas ir pasirodymas vienų prieš kitus. Pasaulio sėkmė ir laimė – tik teatras, kur visi – tuo pat metu ir aktoriai, ir žiūrovai. O realybė suvokiama vidumi, išmintimi, nematomame lygmenyje.
Stiprus žmogus išlaiko savo susiformavusias vertybes nesugriaunamas, nes jos stovi ant gilių vidinių atramų, ant dvasinės uolos. Jas gali bandyti paveikti laikmečio vėjai, ideologiniai uraganai, materialinio gerbūvio gundymai ar baimės ir pavojai, jos gali susvyruoti, bet nesugrius, kaip nesugriūva gerai architektų suprojektuotas ir pastatytas dangoraižis per žemės drebėjimą.
Stiprus žmogus nedarys skubotų išvadų. Jis žino ir supranta, kad žino ir supranta ne viską. Jis lauks, neskubės, stebės ir klausys daugiau, negu kalbės, domėsis, ieškos, tyrinės, klausinės. Bet kai supras, kad kažką tikrai žino ir supranta, tada niekas jo nesustabdys.
Stiprus žmogus išlaiko savo susiformavusias vertybes nesugriaunamas, nes jos stovi ant gilių vidinių atramų, ant dvasinės uolos.
Stiprus žmogus nebijo vienatvės – jis ją vertina ir brangina, jos ieško, nes žino, kad vienumoje geriausiai išgirs savo vidinį balsą, kuris niekada neklysta, o jei suklydo, tai nebuvo vidinis balsas. Jis žino, kad kuriamas triukšmas pasaulyje yra tyčia, specialiai ir tikslingai kuriamas tam, kad užgožtų mintis, atitrauktų dėmesį, kad neleistų nė sekundei susimąstyti, pagalvoti, teisingai įvertinti ir pasirinkti.
Stiprus žmogus žino, koks jis yra silpnas, nes jis pažįsta save tikrąjį – ne tą demonstruojamą pasauliui. Jis dažnai kankinamas abejonių, žino savo ydas, silpnybes, nuodėmes. Šito žinojimas ir pripažinimas veda į pasikeitimą, balansuoja jo elgesį, keičia požiūrį ir tai galiausiai virsta jo stiprybe. Silpnas žmogus gi nepagrįstai arogantiškai mano, kad yra stiprus, taip pasilikdamas savo silpnume.
Stiprus žmogus turi sveiką pasitikėjimą savimi, subalansuotą tarp minkštos ir narsios širdies, tarp savyje suvokto kvailumo ir įgytos išminties, tarp vidinių baimių ir išorinės drąsos, tarp abejonių ir užtikrintumo, tarp kūniškų aistrų ir dieviško atsidavimo, tarp visiškos miglos ir akinančio aiškumo. Tas pasitikėjimas vis kalibruojamas iš naujo ir iš naujo, kasdien ir nuolatos.
Stiprus žmogus žino, kad atleisti sau yra sunkiau, negu atleisti kitam. Atleisti sau už tai, ką blogo esi padaręs, gali tik stipriai ir giliai suvokęs, kaip įskaudinai, nuskriaudei kitą žmogų. Tam reikia Dievo malonės. Atleisti sau už tai, kad leidaisi apgaunamas, kad nesupratai, kad nežinojai, kad buvai kvailas ir silpnas – reiškia palaužti savo išdidumą.
Stiprus žmogus – toks stiprus, kad iš tikrųjų jis suklumpa tik prieš savo Viešpatį. Bet koks kitas parklupimas – tik eilinė jo pergalė, nes jį pakelia Tas, Kuris prieš nieką neparklumpa.
Pagal šį tekstą, ar aš pats – stiprus žmogus? Aš nežinau. Greičiausiai, ne.
— — —
„Kalvis Aleksandras man padarė daug bloga, Viešpats jam teatmoka pagal jo darbus. Ir tu saugokis jo“ (2 Tim 4, 14-15).
Šita Rašto eilutė kirbėjo manyje ilgą laiką, ir būtent ji įkvėpė mane šiam spontaniškam tekstui.
Apaštalas Paulius prisimena žmogų, padariusį jam daug blogo. Jis nepamiršo kaltininko ir nepamiršo jo padarytos skriaudos. Bet jis atleidžia jam, pats nesiima keršto, palieka tai Dievo valiai, ir įspėja jauną savo bendražygį Timotiejų saugotis to žmogaus.
Paulius nesako „ai, pamirškim, kas buvo bloga, prisiminkim tik gera“. Jis nesako “žinai, visko buvo, žmonės keičiasi, patikėkim juo”. Jis taip pat nesako „atkeršykim tam niekšui!”
Tai gražus ir sveikas pavyzdys, kaip mums derėtų elgtis, ypač – šią savaitę, kai eisim prie rinkimų urnų. Prisiminti “kalvius aleksandrus”, kurie padarė “daug blogo” tau, tavo šeimai, tautai, Tėvynei, atleisti jiems, palikti Dievui su jais aiškintis, ir… saugotis jų. Saugojimasis ir “kerštas” labai paprastas – nebeįdarbinti jų sekančiai kadencijai. Rinktis ne gražiai čiulbančius, bet gerai darančius.
Lietuviškas žodis “atleisti” su savo reikšmėmis čia tinka tobulai. Sutinki savo “kalvį Aleksandrą” ir sakai: “Aš atleidžiu du kartus – tau ir tave”.
PRISIMINTI.
ATLEISTI.
ATLEISTI.
