Nesistebėkim.
Nedorybės virs „dorybėmis“, o dorybės bus paniekintos. Nedorybės ir vulgarybės bus išaukštintos ir taps būtinu „šiuolaikiniu“ atributu. Dorybės taps pajuokos objektu.
Bjaurastis bus vadinama „grožiu“, o grožis bus iškreiptas ir išjuoktas, kaip atgyvena ir senovinis reliktas. Grožio suvokimas ir skonis bus sukalibruoti pagal pažangiausias tendencijas.
Moralė bus išžaginta ir numesta pagriovy. Subėgę šunys šlapinsis ant jos ir drabstys žemėmis. Pats žodis išnyks iš kalbos ir sekanti karta nebežinos, ką jis reiškia.
Sąžinė bus sudeginta, o pelenai paleisti pažangiais vėjais. Jei dar pasigirstų silpnas jos balsas, tvarus kulnas pribaigs ją galutinai.
Tiesa bus iškreipta, nutildyta, paslėpta arba sumaišyta su melu ir patiekta kaip vienintelė „teisinga“. Kalbantys tikrą tiesą bus diskredituoti ir vadinami pamišėliais.
Melas bus įteisintas ir taps gero tono ženklu, nes bus vadinamas „tiesa“. Jis bus kartojamas nuolatos visais kanalais, kad galiausiai juo patikėtų ir didžiausi skeptikai.
Sąžinė bus sudeginta, o pelenai paleisti pažangiais vėjais. Jei dar pasigirstų silpnas jos balsas, tvarus kulnas pribaigs ją galutinai.
Veidmainystė, fariziejiškumas, kaip ir melas ar dvigubi standartai, taps absoliučia norma. Manipuliacijos, psichologinis šantažas, apgaulingo įtikinėjimo menas bus kasdienybė.
Kultūra taps paleistuve, nes parsidavinės už pinigus, laikiną garbę ir „elito“ pripažinimą. Pati „kultūros“ sąvoka bus perprogramuota taip, kad parsidavinėjantys jaustųsi „kūrėjais“. Tikri kūrėjai bus ignoruojami ar išjuokiami.
Menas bus iškreiptas ir paralyžuotas. Liks tik „teisingi“ dirbiniai, nes kūrybos nebebus. Bus tik ideologiniai užsakymai – garsiai išreikšti ar tyliai numanomi pagal visuotinį spaudimą.
„Elitu“ taps grupė žmonių, kurie patys save taip pasivadino ir taip pavadino kitus, kurie yra ištikimi ir lojalūs šios dienos oficialiai ideologinei linijai. Pagrindinė sąlyga tapti „elitu“ – nuolankiai pritarti tai linijai. Tai šios dienos patricijai, jiems visos durys atviros.
Šios dienos plebėjai – kurie prieštarauja „elito“ nuomonei (nuomonė čia ir jiems – per stiprus žodis, reiktų sakyti „kalbėjimui“, nes dažniausiai tai ne jų nuomonė, o tik lojalus atkartojimas reikiamų artikuliuotų garsų) ar bent drįsta suabejoti. Tai „patvoriniai, mažų pajamų, žemo išsilavinimo, kaimų gyventojai“, kuriems dauguma durų uždarytos.
Tikrasis elitas, didūs savo dvasia ir darbais žmonės, nusipelnę tautai ir Tėvynei, bus dirbtinai, tyčia, sąmoningai ignoruojami, užmirštami, smerkiami, šmeižiami, naikinami iš vadovėlių, raštų ir gyvosios atminties.
Iškrypimai, pasileidimas ne tik taps norma, bet bus visuotinai įteisinti, oficialiai skatinami ir drąsinami. Tai bus vadinama „saviraiškos laisve“. Įsigalios taisyklė „Jokių taisyklių!”.
Žodis “nepadoru” dings iš žodyno, nebent bus vartojamas sakinyje “nepadoru negauti pelno”. Sąvoka “nepadorus elgesys” taps nesuprantama. Išnyks apibūdinimas “doras žmogus”.
Kas buvo normalu, taps atgyvena, kas buvo nenormalu – taps savaime suprantamu, priimtinu, leistinu, toleruotinu ir skatinamu dalyku.
Patyčios taps visuotinai priimtinu dalyku ir gero skonio ženklu. Bus prikurta pinigų siurbimo organizacijų ir imituojamos „kovos prieš patyčias“, tuo pat metu toliau nevaržomai tyčiojantis.
„Elitu“ taps grupė žmonių, kurie patys save taip pasivadino ir taip pavadino kitus, kurie yra ištikimi ir lojalūs šios dienos oficialiai ideologinei linijai. Pagrindinė sąlyga tapti „elitu“ – nuolankiai pritarti tai linijai. Tai šios dienos patricijai, jiems visos durys atviros.
Skundimas kitaip manančių bus laikomas kiekvieno pažangaus piliečio pareiga, nes manantis kitaip, negu oficialiai skelbiama, bus laikomas valstybės priešu.
Arogancija, intrigos, skundimas, chamiškumas, lipimas per galvas bus normalūs charakterio bruožai ir veiksmai, bei pagrindiniai karjeros darymo įrankiai. Toks žmogus bus laikomas „tvirto charakterio“.
Teisingumas stovės stipresnio, turtingesnio, įtakingesnio ir turinčio daugiau galių, “teisingo” subjekto pusėje. Neteisingi sprendimai net nebebus slepiami ar maskuojami, nes nebus baimės – dėl nebaudžiamumo įsigaliojimo.
Atjauta, gailestingumas, altruizmas bus laikomi atgyvenomis, nes tai nepažangu. Nebent tai „apsimoka“ ir neša konkrečią materialinę naudą arba pelno „garbės“ taškus visuomenės ir „elito“ akyse. „Pelninga pagalba“ taps norma.
Dings pagarba tėvams ir vyresnio amžiaus žmonėms, nes jie nepažangūs, neimlūs naujovėms, mąsto senoviškai ir pilni senų supratimų (šiuolaikiškai – klišių) apie meilę, teisingumą, sąžinę, garbę, moralę, dorumą, grožį, darbą, šeimą, pasiaukojimą, pagalbą ir kitas vertybes.
Tradicinė šeimos sąvoka bus tikslingai naikinama, nes ji jau „pasenusi“. Jos vietą užims „šiuolaikiškas“ derinys, pagal naujausias pažangiausias madas, kurios brukamos ir demonstruojamos visur ir visada, kiekviena pasitaikiusia ar specialiai sukuriama proga.
Kalba bus naikinama, maišant ją su svetimais žodžiais, pripildant žargonų, iškraipant, lygiagrečiai veidmainiškai kovojant už jos išsaugojimą ir „švarumą“, keičiant gyvus senus žodžius neįprastais negyvais naujadarais.
Dings darbo sąvoka, kokią žino vyresnioji karta. Didžia dalimi ją pakeis pinigų melžimo fondai ir organizacijos, kurios bus įkurtos prigalvotoms neegzistuojančioms problemoms spręsti.
Įsivyraus ekofašizmas, medicininis terorizmas ir „mokslo“ religija, bus įvedinėjama cenzūra ir visuotinė kontrolė, prisidengiant „tolerancija“, gamtos saugojimu, žmonijos ir planetos gelbėjimu. Tam bus metamos milžiniškos lėšos ir naudojamos kraštutiniausios priemonės.
Prisidengdami karu – bet kokiu karu – jie manipuliuos jausmais (Nes kas gi nori karo? Nes kam negaila žūstančių?), žadins gailestingumą, kels įtampą, tuo pačiu vykdydami savo tikslus. Visur ir visada bus svarbūs tik jų pačių interesai.
Nuolatos ir be perstojo bus kuriama įtampa, baimės atmosfera ir nesaugumo jausmas, kad laikytų žmones įtampoje ir priklausomais nuo „gelbėtojų“. Tai kaip narkomaną pasodinti ant adatos – kad būtų priklausomas nuo dozės, kurią „gelbėtojai“ tau paduos reikiamu metu.
Nuolatos vyks žmonių kiršinimo, skaldymo, pjudymo, provokacijų seansai, kad plebėjai nesusiburtų ir nesusivienytų. „Divide et impera“. Tam bus naudojamos visos įmanomos ir neįmanomos priemonės.
Laikas nuo laiko, intarpuose tarp baimės ir įtampos kėlimo, bus primėtoma saldainių: „pragyvenimo lygis kyla“, „mes – laimingiausia tauta“, pakaitomis su tuščiomis ir banaliomis pramoginėmis laidomis bei juokingomis „aktualijomis“. Tam ištikimai tarnauja smegenų plovimo ir bukinimo įrankiai – visų rūšių media.
Religija bendrai ir krikščionybė bus stumiama į užmarštį, niekinant, žeminant, tyčiojantis, persekiojant. Kalėdos virs „žiemos švente“, Velykos – abstrakčiu prabudimu, Biblija – pasakų knyga, Kristus – vienu iš daugelio mokytojų, geriausiu atveju. Jeigu tu pats ir netiki Dievu, tai bent jau turėtum sunerimti, kad kitam žmogui trukdoma tikėti taip, kaip jis pasirinko. Nes vieną dieną gali ateiti eilė ir tavo tikėjimui, tavo dievui, kas jis bebūtų.
Paradoksaliai – išliks populiarus fariziejiškas pasipuikavimas bažnyčios pirmose eilėse per šventes, ypač, jei filmuojama ir rodoma per TV.
— — —
Kažkas pasakys – kodėl taip pesimistiškai? Ne, tai ne pesimizmas. Kažkam gal netikėta, bet tai – jau realybė. Daugelis paminėtų dalykų jau vyksta. Kai kas jau daroma viešai, įžūliai ir be skrupulų, kai kurie dalykai – tyliai ir subtiliai, dar kiti – testuojami, tikrinama visuomenės reakcija, palaipsniui veriamas Overtono langas. Galiausiai, viskas dar pablogės. Jeigu manai, kad toks “naujasis pasaulis” yra blogai, tai mano ir tavo uždavinys su tuo nesutikti ir priešintis asmeniškai, o pagal galimybes – visuomeniškai, kartu ir po vieną, kaip kas galim ir mokam.
Ir kalbu ne tik apie mus – apie visą pasaulį. Tamsa dar labiau tirštės. Neišsigąsk, taip turi būti. Sutirštės iki tam tikro lygio, po to ateis tamsos griūtis. Tikros šviesos neįmanoma užgožti. Tiesa nesunaikinama.
Kai kurie tampa „elitu“ ir patricijais dėl jiems atveriamų galimybių, dėl gerbūvio, dėl narcistinio poreikio būti priimtu ir pripažintu, būti „teisingu“, kietu, madingu, moderniu, šiuolaikišku. Kai kurie – dėl baimės būti atstumtu, būti pavadintu „kroksiniu patvoriniu“, jiems svarbu kitų nuomonė. Jie bijo būsimų patyčių iš kito „elito“, bijo prarasti draugus. Kai kurie galbūt nuoširdžiai tiki tuo, ką kalba. Kai kurie tai daro tiesiog dėl pragyvenimo ir išgyvenimo, dėl galimo persekiojimo darbe už „kitos nuomonės“ turėjimą. Negalime nė vieno smerkti, Dievas tegu būna jiems teisėjas.
Tamsa dar labiau tirštės. Neišsigąsk, taip turi būti. Sutirštės iki tam tikro lygio, po to ateis tamsos griūtis. Tikros šviesos neįmanoma užgožti. Tiesa nesunaikinama.
Bet jeigu toks „elitas“ lipa man ant galvos, meluoja įžūliai į akis, kenkia man ar mano šeimai, lesa mano smegenis, kišasi į mano privačius reikalus, trukdo man gyventi, kalbėti, mąstyti, dirbti, tarnauti Dievui ar tiesiog mėgautis gyvenimu, – aš žinau, ką daryti. Ir tu žinai. Jei ne – turi žinoti.
Turi turėti stiprias gilias šaknis, kurios tave atlaikytų per tokį visuotinį spaudimą. Turi turėti vidinę priebėgą, kurioje galėtum pasislėpti, pasistiprinti, išsigydyti žaizdas, atsigauti, sustiprėti. Turi turėti gilų, tikrą, nesumeluotą tikėjimą, kad ir patį mažiausią, kaip garstyčios grūdelį. Tikėjimą savimi, savo įsitikinimais, savo teisumu, teisingumu, tiesa, savo Dievu. Kad išsaugotum savo sąžinę, kad nepamirštum, ką reiškia garbė, kad nepamirštum, koks yra doras žmogus, kas yra gerai, teisingai, gražiai ir padoriai, kas yra tiesa. Kad sugebėtum atskirti šviesą nuo tamsos ir pasirinktum teisingai.
Atsimink: tu nesi nei plebėjas, nei patvorinis, nei užribio žmogus. Taip tave vadina tie, kurie šią valandą susibūrę gaujoje yra drąsūs. Jie tai daro iš pykčio, kad nepaklūsti jiems, kad esi stiprus ir drąsus, kad turi savo nuomonę. Dabar jų laikas, bet tas laikas eina į pabaigą. Ne be tavo ir mano pastangų.
Ir tu ne vienas. Tu net neįsivaizduoji, kiek daug yra tokių, kaip tu ir aš.
Išlaikyk savo tikėjimą.
