Milžiniškas informacinis triukšmas, daugybė aptarinėjamų karo priežasčių ir pabaigos scenarijų, fronto apžvalgos, propagandos srautas, ekspertų įžvalgos, slegiantys vaizdai, diskusijos – viskas susipynę į nesibaigiančią minčių, išvadų, klausimų ir galimų atsakymų raizgalynę.
Po karo dūmais – nauji ribojimai, draudimai ir skandalai. Etikečių klijavimas, atskirų žmonių ir grupių demonizavimas. Arogancija, nesiskaitymas, moralės normų nepaisymas, mobingas ir cenzūra. Nesibaigiantys gąsdinimai per TV ir portaluose. Suirutė, sumaištis, nerimas, baimė. Nežinia ir neviltis. Chaosas. Taip jaučiasi daug žmonių.
Chaosas ne tik aplink – ir tavo viduje. Mintyse ir širdyje, tautoje ir visame pasaulyje.
Klausimų daug, o atsakymų nėra. Jeigu yra, jie tavęs netenkina.
Kažkas viduje cypia ir rėkia, priešindamasis. Bandai suprasti, kas – intuicija, nuojauta, sąžinė, širdis ar Dievas?
Jausmas, kad kažkas nori panardinti tave į kažkokią matricą, informacijos eterį ir siurbti iš tavęs sveiko proto likučius, blaivios minties ir logikos atsargas, žmogiškumo resursus, ramybės liekanas. Nori panardinti tave į juodą ir bedugnį chaosą, kur viešpatauja melas, tamsa, apgaulė ir baimė.
Kad bijotum visko ir visų. Kad bijotum rytojaus, draugų, bijotum darbe ir namie, mieste ir kaime. Kad bijotum pats savęs.
Chaoso dievas bando užmesti juodą, tankų tinklą, pagaut, kaip paukštį ir sužieduoti – kad nepabėgtum ir neišvystum saulės. Ir kad visada žinotų, kur tu esi, ką veiki, ką kalbi ir galvoji.
Sukelia baimę ir paniką, paima į nelaisvę, išsiurbia orą, o po to maloningai įpila lašelį tariamos ramybės ir suteikia laisvę narvelyje. Ir ne šiaip suteikia, o parduoda – už tavo tikėjimo, vertybių, sąžinės, laisvo pasirinkimo atsižadėjimą. Už paklusnumą.
„Pagarbink mane ir aš tau dovanosiu viso pasaulio karalystes” – gundo chaoso dievas.
Nesistebėk, kad atsiranda jį garbinančių – taip turi būti.
Tai, kas vyksta šiandien – taip turi būti. Mums norėtųsi, kad būtų kitaip, bet yra taip, kaip turi būti.
Jeigu būtų kitaip – irgi būtų taip, kaip turi būti.
Nes be Dievo negali vykti niekas, kas vyksta, ir be Jo negali nevykti niekas, kas nevyksta.
Šventas Raštas sako, kad kai kurie žmogaus protui nesuvokiami ir nepriimtini dalykai yra numatyti iš aukščiau, ir jie „turi būti”.
„Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas” (Lk 24, 7). Ano meto mokiniams buvo nesuvokiama, kaip ir kodėl jų Mokytojas „turi būti” nukryžiuotas.
„Juk pas jus turi būti atskalų, kad išaiškėtų tie, kurie yra patikimi” (1 Kor 11, 19). Korinto bažnyčios tikinčiuosius apaštalas Paulius ramina, sakydamas, jog atskalos bendruomenėje „turi būti”, nes tam yra konkreti priežastis. Viskas šiame pasaulyje turi savo priežastis, kurių mes nežinome, gal sužinosime vėliau, o gal niekad nesužinosime.
„Išgirdę apie karus ir karų gandus, neišsigąskite. Tai turi įvykti” (Mk 13, 7).
Neišsigąskime, – juk turėjome Jėzaus įspėjimą – tai turi įvykti. Kaip bebūtų gaila, liūdna, skaudu, netikėta ir tragiška – be Dievo žinios niekas nevyksta.
Jeigu sakytume kitaip, neigtume Jo dieviškumą. Tai reikštų, kad Jis arba nežino, kas vyksta, arba negali to sustabdyti, kas nei viena, nei kita nėra teisinga. Dievas yra visažinis ir visagalis. Kas yra toks didis ir išmintingas, kad žinotų daugiau už Jį?
Ar žmogus gali paveikti tai, kas vyksta pasaulyje – gera ar bloga? Gali, tik mes nepajėgūs nuspręsti, kiek daug ir kaip labai. Pasiekimai, pažanga, mokslas – žmonių nuopelnas, bet ne be Dievo išminties. Blogis pačia įvairiausia forma – taip pat žmogaus darbas, bet ne be velniško įkvėpimo.
Daugybė istorijų liudija, kaip maldos ir atsigręžimas į Dievą keitė situacijas ir gelbėjo nuo nelaimių. Ir daug liūdnų istorijų apie tai, kaip nukentėjo nekalti žmonės. Kodėl? – klausia vieni, ir piktinasi Dievu. „Ar gali tobulai suprasti Visagalį?” – atsako kiti eilute iš Jobo knygos.
Daugybė istorijų liudija, kaip maldos ir atsigręžimas į Dievą keitė situacijas ir gelbėjo nuo nelaimių.
Kai kurie dalykai, kurie baigėsi blogai, galėjo baigtis dar blogiau, jei ne teisiųjų maldos ir tikėjimas. Kai kurie geri dalykai atsitiko ne dėl maldų, o dėl Dievo gerumo. Supraskim pagaliau, kad mes niekada nesuvoksime Dievo kelių, pripažinkime, kad nesuvoksime daug dalykų, vykstančių pasaulyje.
Bet pasitikėjimas Dievu, Jo visagalybės pripažinimas neatleidžia mūsų nuo atsakomybės daryti tai, ką privalome daryti, ką jaučiame ir žinome savo sąžinėje, ką mokame ir suprantame, ką galime ir sugebame.
Šiuo metu pasaulyje vyksta keliasdešimt įvairių karinių konfliktų, įskaitant ir mums ypač rūpimą karą Ukrainoje.
Sutinku su profesoriumi Alvydu Jokubaičiu: „Tikros tragedijos dramaturgas yra ne atskiras asmuo, o kažkas žymiai daugiau, ko mes niekada iki galo nesuvoksime.” Nesu tikras, ar jis turėjo omeny tai, ką ir aš, bet esu įsitikinęs, kad matomi įvykiai turi nematomas dvasines priežastis.
Matomiems karams ir konfliktams vadovauja nematomas jų įkvėpėjas. Biblija jį vadina velniu ir Šėtonu. „Mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šio amžiaus tamsybių valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis danguje” (Ef 6, 12).
„Jis [Dievas] sustabdo karus ligi pat žemės krašto” (Ps 46, 9). Jeigu Jis gali sustabdyti bet kurį karą, kodėl nesustabdo? Matyt, tam yra priežastis, kurią žino tik Dievas. O mes spėliojame, spekuliuojame, naršome Bibliją, ieškome atsakymų visais įmanomais būdais. Kartais priartėjame prie tiesos, o kartais visiškai su ja prasilenkiame, nes mūsų žinojimas ir supratimas ribotas ir dalinis. Visą tiesą sužinosime, laikui atėjus. Arba ne.
Sunku, bet neužsiciklinkime ties šituo klausimu, pasitikėkime Dievo teisingumu, žinokime, kad kiekvienam bus atseikėta pagal nuopelnus ir pagal nusikaltimus. Jis mato nesuvokiamus žiaurumus, kurių per žmonijos istoriją buvo daugybė, kurie vyksta ir šiandien.
Kiekviena nekalta auka tilps Dievo širdyje, kiekvienas pralietas kraujo lašas bus suskaičiuotas, kiekviena ašara bus Jo nušluostyta. Koks sveiko proto žmogus gali pateisinti žudynes? Tai visada yra siaubas ir didžiausia tragedija.
Kiekviena nekalta auka tilps Dievo širdyje, kiekvienas pralietas kraujo lašas bus suskaičiuotas, kiekviena ašara bus Jo nušluostyta.
Bandau susigaudyti situacijoje, perprasti, kas vyksta. „Aš nusprendžiau stebėti ir tyrinėti visa, kas darosi šiame pasaulyje”, nusprendžiau „surasti priežastis” – sako karalius Saliamonas. Ir aš stebiu ir ieškau. Ir manau, kad šiek tiek suprantu – labai mažai, tačiau to užtenka, kad sugebėčiau šiaip taip apsiginti nuo slegiančio chaoso.
Chaosas – tamsa, sumaištis ir mirtis. Jo antonimas – šviesa, tvarka ir gyvenimas. Nori gyventi – eik į šviesą, kuri yra dieviška tvarka.
Kai viskas suvelta, suraizgyta, susukta ir sunarpliota, ar įmanoma viską sutraukyti ir nusimesti tą mirtiną tinklą nuo savo minčių, išmesti iš savo gyvenimo? Taip, chaosą įmanoma nugalėti ir įveikti. Bent jau – nuo jo atsiriboti, kad jis tavęs neveiktų.
Į pradžią – prie paprastumo Kristuje
Iš chaoso Dievas sukūrė Žemę, dangų, Visatą. Sukūrė žmogų. Pats būdamas Kūrėjas, Jis sukūrė žmogų-kūrėją, kad šis iš savo chaoso sukurtų tvarką ir gyventų šviesoje. Iš chaoso neįmanoma išeiti be Dievo, kad ir kokius mandrus mokymus taikytume, kad ir kokie protingi bebūtume, nes yra dalykų, kuriuos veikia dvasiniai dėsniai ir kurių priežastis galima surasti tik su Dievo pagalba, nes tai yra dvasinės kompetencijos sfera.
„Bijau, kad kaip gyvatė savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų mintys nesugestų be paprastumo Kristuje” (2 Kor 11, 3), – rašo apaštalas Paulius. Čia randame du skirtingus ir prieštaringus mąstymo būdus: gyvatišką gudrumą ir paprastumą Kristuje. Kuo daugiau gyvatiško, nuodingo gudrumo, tuo labiau mūsų mintys gali sugesti, atitinkamai – iškrypti mąstymas, įvykių supratimas, pasaulio suvokimas.
Kitas vertimas sako „bijau, kad jūsų protai gali būti suvilioti taip, kaip gyvatė apgavo Ievą savo gudriais triukais”, o žodžio „gudrus” sinonimai čia – klastingas, suktas. Gyvatė buvo gudriausas padaras iš visų, ir pirmiausiai ji Ievai atnešė abejones Dievu: „Ar tikrai Dievas taip pasakė?”.
Šio amžiaus vadinamoji pažanga – dažniausiai tas pats gyvatiškas gudrumas, suktumas ir klasta, kurie pirmiausiai neigia Dievą, iškreipia ar tolina nuo Jo, nuodija protą, siūlo žmogui tariamą laisvę – nuo Dievo ir be Dievo. Atitolimas nuo Kūrėjo, Jo išsižadėjimas naikina tvarką ir veda į chaosą, kurį tie patys klastingi protai bando paaiškinti ir rasti išeitis. Tai „sugedusio proto, praradusių tiesos nuovoką” (1 Tim 6, 5) žmonės. Pažanga – tai kūryba, o kokia gali būti kūryba be Kūrėjo?
Šiandieninio karo rūpesčių, pagalbos ir problemų sprendimų pagrindas turi būti „paprastumas Kristuje”, nes kitaip iškyla pavojus, jog prisidengiant nelaime, viršų paims savanaudiški motyvai, „gudrūs triukai”: savireklama, saviglosta, manipuliacijos, piaras, melas. Tuo tarpu žmonėms reikia tikrų atsakymų, ramybės ir žinojimo, kaip elgtis ir ką daryti. Žmonėms reikia tiesos ir tikros pagalbos. Nori padėti kitiems? Gerai, bet negalėsi padėti, jeigu pats gyvensi chaose.
Kitas vertimas anos eilutės skamba taip: bijau, kad jei jūsų protai bus apgauti tokio gyvatiško gudrumo, jūs nebesugebėsite visiškai susitelkti ir „tikrai ir nekaltai atsiduoti (įsipareigoti) Kristui”. Čia žodis „tikrai” turi sinonimus: dorai, tyrai, nuoširdžiai, neapsimestinai, nesuklastotai. Tai yra gryna Evangelija ir tikėjimas, kuris chaosą paverčia tvarka ir ramybe.
Aš klystu, klumpu, atgailauju, keliuosi ir einu toliau savo tikėjimo keliu. Daugiau nesuprantu, nei suprantu, daugiau nežinau, nei žinau, bet aš tikiu į gerą ir teisingą Dievą. Esu silpnas, bet Kristus manyje stiprina mane. Visa, kas blogo manyje – tai mano, visa, kas gero – iš Jo. Tokia nuostata gelbsti nuo išdidumo ir klaidinančio gudrumo, grąžina prie paprastumo ir nuoširdumo, kurie atveria pilną Evangelijos grožį ir jėgą, įveikiančią chaosą.
Kai Dievas paklausė Adomo, ar tik jis nevalgęs nuo draudžiamo medžio, šis atsakė, kad moteris jam davusi, todėl valgęs. Ieva taip pat atsakė: „Gyvatė mane apgavo”. Gyvatiškas gudrumas išmoko nusimesti atsakomybę, neprisiimti kaltės, viskuo apkaltinti kitus.
Taip vyksta per visą žmonijos istoriją. Žmogus be Dievo įtakos neprisiims kaltės ir atsakomybės, neatsakys už savo klaidų ar piktų darbų pasekmes ir rezultatus. Jis meluos, išsisukinės ir kaltins kitus. Politikai, nusigręžę nuo Dievo, pamynę sąžinę, nejaus atsakomybės, meluos ir kaltins ką tik nori, tik ne save.
Gyvatiškas gudrumas, suktas ir klastingas, užnuodijantis protą ir mintis, iškreipiantis realybę ir kuriantis iliuzinę tikrovę, negali chaoso paversti tvarka, nes tvarka yra kūrybos dalis, o kurti gali tik dieviškasis pradas. Gyvatiškas gudrumas pats kuria chaosą.
Senajame Testamente aprašyta daugybė istorijų, kuomet tauta nusisukdavo nuo gyvojo Dievo ir to pasekmės visada būdavo baisios – užpuolimai, karai, žudynės, vergystė, skurdas, badas, kitos nelaimės. Skausmas, neviltis, sumaištis, chaosas. Bet kai tik atsirasdavo dievobaimingas pranašas, lyderis, kuris vėl nukreipdavo izraelitų širdis į Dievą, tauta vėl atsigaudavo ir suklestėdavo. Grįždavo taika ir ramybė. Atgailos ir nuoširdaus atsidavimo Kristui pasekmės – taika ir klestėjimas tautai, ramybė žmonėms.
Kelias nuo chaoso į ramybę – tikras atsigręžimas į pradžią, į Tą, Kuris sako „Aš esu Pradžia ir Pabaiga” – į Kristų. „Grįžkite prie To, nuo kurio buvote nutolę” – ragina pranašas. „Grįžk pas mane, nes Aš atpirkau tave” (Iz 44, 22).
„Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.” (Jn 14, 27). Dangiškos kilmės ramybė, kupina pasitikėjimo ir žinojimo, kad su Juo viskas bus gerai. Nebėra pagrindo baimei. Tokios ramybės šiame pasaulyje nėra.
Į pradžią – į gamtą, į tylą, į save
Kiekvienas kūrinys kalba apie Kūrėją. Gėlė, gyvūnas, paukštis, miškas, jūra ar kalnai – viskas kalba apie stebuklingą Dievo galią, išmintį, meilę ir grožį. Tavo sielos gelmės – pradžių pradžia, kur gimsta tavo mintys, idėjos, svajonės. Viskas sutvarkyta tobulai, ir jeigu prisiliesi prie tos tobulybės, – susitiksi su pačiu Kūrėju.
Išjunk televizorių, kompiuterį, telefoną, išbėk iš miesto, pabėk nuo žmonių, uždaryk duris informaciniam triukšmui, atitrūk nuo pasaulio dvasios. Pabėk į mišką, keliauk per kopas, pavaikščiok nuošaliam pajūry, lipk į kalnus. Pabūk vienas, pats su savimi. Išgirsk save.
Kai kurie bijo net trumpam likti vieni, bijo išgirsti savo vidinį balsą, ieško triukšmo – kad tik neliktų akistatoj patys su savimi. Jie bijo tylos. Tu nebijok.
Tyloje kalba Dievas. Tyloje tu išgirsi savo Kūrėją, pajausi savo pašaukimą, gausi atsakymus į tau rūpimus klausimus. Tyloje sužinosi daug apie save ir pasaulį. Ne visada tyla reiškia tiesioginę fizinę tylą. Daug dalykų gali išgirsti ir tave supančiame triukšme, nes tyla pirmiausia – širdies nuostata ir būsena, be kurios net ir spengiančioje tyloje neišgirsi nieko.
Žmogus, atitrūkęs nuo pašalinių minčių, pašalinio triukšmo, įtempęs vidinę klausą, akylai stebėdamas ir jautriai gaudydamas garsus ir ženklus, atvirai, sąžiningai, nuoširdžiai pasiruošęs priimti žinią, tikrai išgirs daugiau, negu jam gali pasakyti pasaulis.
Tyloje ir ramybėje pamatysi didelius, nesuvokiamus dalykus – tokius, kokių pats nesugalvotum, kokius gali atverti tik Dievo Dvasia.
Tyla yra pradžia, o pradžioje buvo Žodis, Kuris yra Dievas. Grįždamas į pradžią, prie savo ištakų, tu grįžti pas Dievą.
Kai chaosas apsupa tave, kai nebematai išeities ir neberandi atsakymų, kai nerimas užvaldo širdį, sujaukia protą ir prarandi ramybę, grįžk į pradžią.
Palik viską, ką sukaupei, visą žinojimą, visas žinias, nutrauk inkarus, kurie laiko tave pasaulyje, uždenk ausis nuo pasaulio triukšmo, ir grįžk į pradžią, į tylą, į save. Grįžk prie paprasto, nuoširdaus ir neveidmainiško tikėjimo.
Grįžk į gamtą – pirmykštę, nepaliestą žmogaus. Apkabink medį, įbrisk į jūrą, išsivoliok smėlyje, paklausyk paukščių čiulbesio, paglostyk gyvūną, atsuk veidą vėjui. Giliai ir neskubėdamas įkvėpk. Pajausk nuostabią, tobulą tvarką, gėrį ir grožį. Pajausk harmoniją. Tai yra Dievo dovana tau – gyvenimas, kuriame nėra vietos baimei ar nerimui, nėra vietos chaosui. Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, saugos tavo širdį ir mintis. (Fil 4, 7).
Pasaulis keičiasi nesustodamas. Situacijos keičiasi. Karas yra žiauriausia perėjimo į naują tvarką forma ir jis visada atneša chaosą. Dažnai būna, kad naujoji tvarka nėra geresnė už buvusią senąją. Taip, ji kitokia, gal pažangesnė, naujoviškesnė, bet nebūtinai geresnė.
Pasikeičia valdžia, valdymo modelis, santvarka, bet žodžio, minties ir kūrybos vergovė išlieka arba tampa dar žiauresnė su nauju chaosu. Iš vieno chaoso – į kitą, nuo vienų baimių – prie kitų. Pasaulyje visada bus chaoso.
Bet tau nereikia nieko bijoti ir dėl nieko nerimauti – juk tu žinai, kaip nuo to pabėgti: grįžti į pradžią.
„Tuo metu jūs buvote be Kristaus, be vilties ir be Dievo pasaulyje.” (Ef 2, 12). Kaip žiauru!
„Bet dabar per Kristaus kraują tapote artimi.” (Ef 2, 13).
Dabar, nors eičiau per mirties šešėlio slėnį, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi.
