„Ką ši naktis vis dar sako mūsų gyvenimams?“, – Kalėdų nakties Mišių Šv. Petro bazilikoje homilijoje klausė popiežius Pranciškus. Praėjus dviem tūkstantmečiams nuo Jėzaus gimimo, po daugybės Kalėdų, papuošimų ir dovanų, po tiek daug vartotojiškumo, kuris aplipo mūsų švenčiamą slėpinį, kyla pavojus: mes tiek daug žinome apie Kalėdas, bet pamirštame jų prasmę. Kaip mums atrasti Kalėdų prasmę ir, svarbiausia, kur jos ieškoti?
Pasak popiežiaus Pranciškaus, evangelisto Luko pasakojime matome kažką panašaus į mūsų situaciją: visi užsiėmę ir skuba dėl svarbaus įvykio, gyventojų surašymo, kuriam reikėjo daug pasirengimų. Tačiau netrukus evangelinis pasakojimas atsiriboja nuo šio žemiško scenarijaus, kad atkreiptų dėmesį į visai kitą tikrovę.
Šiame pasakojime tris kartus pabrėžiama iš pirmo žvilgsnio visai nereikšminga detalė: Marija paguldo Jėzų į ėdžias, angelai praneša piemenims apie ženklą – kūdikį ėdžiose, o šie būtent tai ir aptinka – kūdikį ėdžiose (žr. Lk 2, 7.12.16). Kodėl ėdžios tokios svarbios?
Tai neatsitiktinis ženklas, lydintis Kristaus įžengimą į pasaulio sceną. Norėdami atrasti Kalėdų prasmę, turime žvelgti į jų pusę, į būdą, kuriuo Dievas gimsta istorijoje, kad ir istorija atgimtų: tai tarsi Dievo prisistatymo manifestas, kuris mums sako mažiausiai tris dalykus – artumas, neturtas, konkretumas.
Artumas. Ėdžių paskirtis yra padaryti maistą ar pašarą lengvai pasiekiamą. Jos gali simbolizuoti vieną iš žmogiškumo aspektų – plėšrų, godų vartojimą. Gyvuliai tvarte minta šienu, o žmonės pasaulyje, trokštantys valdžios ir pinigų, minta savo artimu, savo broliais.
Kiek daug karų! Ir kiek daug kur šiandien orumas ir laisvė yra paminami! Ir visuomet pagrindinės žmonių grobuoniškumo aukos yra trapieji, silpnieji. Net ir per šias Kalėdas pinigais, valdžia ir malonumais niekaip nepasisotinančioje žmonijoje nėra vietos, kaip ir Jėzaus atveju, mažiausiesiems, dar negimusiems, vargšams, pamirštiems.
„Ypač galvoju apie vaikus, kuriuos surijo karai, skurdas ir neteisingumas“, – sakė popiežius. Tačiau Jėzus ateina būtent ten, jis pasirodo kaip kūdikis atmetimo ėdžiose. O jame, Betliejaus Kūdikyje, yra kiekvienas kūdikis bei kvietimas į gyvenimą, politiką ir istoriją žvelgti kūdikio akimis.
Dievas įsitaiso atmetimo ir nepatogumo ėdžiose: jis ateina ten, kur trūksta žmoniškumo, tvyro ėdraus skubėjimo vartoti ir turėti sukeltas bendras abejingumas. Jėzus gimsta tokiose sąlygose, arti mūsų. Ateina ten, kur ryjamas maistas, kad pats taptų mūsų maistu. Dievas nėra tėvas, kuris ryja savo vaikus, bet Tėvas, kuris per Jėzų padaro mus savo vaikais ir maitina mus švelnumu. Ateina paliesti mūsų širdies ir pasakyti, kad vienintelė jėga, kuri keičia istorijos eigą yra meilė. Jis nelieka tolimas ir galingas, bet tampa artimas ir nuolankus. Jis, kurio sostas buvo dangus, leidžiasi paguldomas į ėdžias.
„Broli, sese, šį vakarą Dievas prisiartino prie tavęs, nes tu jam rūpi“, – tęsė Pranciškus. – „Iš ėdžių, kaip maistas tavo gyvenimui, jis sako tau: ‘jei jautiesi išvargintas įvykių, ryjamas savo kaltės ir netinkamumo jausmo, jei trokšti teisingumo, aš, Dievas, esu su tavimi. Žinau, ką išgyveni, aš tai patyriau tose ėdžiose. Žinau tavo vargus ir tavo istoriją. Aš gimiau, kad pasakyčiau tau, jog esu ir visada būsiu arti‘”.
Tokia yra pirmoji žinia, kurią perteikia dieviškasis kūdikis ėdžiose: jis su mumis, jis mus myli ir mūsų ieško. Tad neleiskime, kad mus užvaldytų baimė, neviltis, sunkumai, nes Dievas gimsta ėdžiose būtent tam, kad atgimtume ten, kur, kaip manėme, jau pasiekėme dugną.
„Nėra blogio ir nuodėmės, nuo kurios Jėzus nenorėtų ir negalėtų tavęs išgelbėti. Kalėdos reiškia, kad Dievas yra arti: teatgimsta pasitikėjimas!“, – drąsino Pranciškus.
Antra, pasak popiežiaus, Betliejaus ėdžios mums byloja ne tik apie artumą, bet ir apie neturtą. Aplink jas daug nerasime: gal keletą krūmokšnių, gyvulių. Žmonės buvo šiltose užeigose, toli nuo šalto tvartelio. Bet Jėzus gimė būtent ten ir aplink buvo tik tie, kurie jam linkėjo gero: Marija, Juozapas, piemenys, meilės ir nuostabos, o ne turtų ir didelių galimybių suvienyti paprasti žmonės. Skurdžios ėdžios parodė, kokie yra tikrieji gyvenimo turtai: ne pinigai ir galia, bet santykiai ir asmenys.
„Pirmas toks asmuo, pirmasis turtas, yra Jėzus. Bet ar norime būti šalia jo? Ar artinamės prie jo, ar mylime jo neturtą? O gal norime likti patogiai įsitaisę savo interesuose?“, – klausė popiežius. Ar lankome jį ten, kur yra: skurdžiose mūsų pasaulio ėdžiose? Jis yra ten, o mes esame pašaukti būti Bažnyčia, kuri garbina neturtingą Jėzų ir Jėzų neturtinguosiuose.
Kaip sakė vienas šventasis vyskupas: „Bažnyčia remia ir laimina pastangas pertvarkyti neteisingumo struktūras ir kelia tik vieną sąlygą – kad socialiniai, ekonominiai ir politiniai pokyčiai būtų naudingi vargšams“ (O. A. Romero, Pastoracinė žinia Naujiesiems metams, 1980 m. sausio 1 d.).
Žinoma, nelengva palikti malonią pasaulietiškumo šilumą ir priimti nuogą Betliejaus grotos grožį, tačiau prisiminkime, kad nėra tikrų Kalėdų be vargšų. Be jų švenčiame Kalėdas, kurios nėra Jėzaus. „Broliai, seserys, per Kalėdas Dievas yra vargšas: teatgimsta artimo meilė!“, – meldė popiežius.
Trečiasis dalykas, apie kurį mums kalba ėdžios, yra konkretumas, pažymėjo Pranciškus. Kūdikio ėdžiose vaizdas gali sukrėsti ir net pasirodyti žiauroku. Jis primena mums, kad Dievas iš tiesų tapo kūnu. Todėl nepakanka teorijų ir gražių minčių apie jį, pamaldžių jausmų.
Jėzus gimė vargšu, gyveno kaip vargšas ir mirė kaip vargšas, daug nepamokslavo apie neturtą, bet dėl mūsų jį priėmė iki galo. Nuo ėdžių iki kryžiaus jo meilė mums buvo apčiuopiama, konkreti: gimimo metu ir mirties ant kryžiaus metu dailidės sūnus lietė medžio šiurkštumą, mūsų egzistencijos šiurkštumą. Jis nemylėjo mūsų vien žodžiais, jis nemylėjo mūsų lengvabūdiškai.
Jėzus nesitenkina įvaizdžiais. Jis, tapęs kūnu, nenori vien tik gerų ketinimų. Jis, gimęs ėdžiose, nori konkretaus tikėjimo, sudaryto iš šlovinimo ir meilės, o ne tuščių kalbų ir paviršutiniškumo. Jis, nuogas ėdžiose ir nuogas ant kryžiaus, iš mūsų prašo tiesos, žvilgsnio į nuogą tikrovę, prie ėdžių paliekant išsisukinėjimus, pasiteisinimus ir veidmainystes. Jis, Marijos švelniai suvystytas, nori, kad ir mes būtume suvystyti meile. Dievas nori ne regimybės, bet konkretumo.
„Neleiskime, kad šios Kalėdos praeitų nepadarius ko nors gero“, – kvietė Šventasis Tėvas. – „Kadangi tai Jėzaus šventė, jo gimtadienis, dovanokime jam tokias dovanas, kurios jam patinka! Per Kalėdas Dievas yra konkretus: jo vardu atgaivinkime šiek tiek vilties tuose, kurie ją prarado!“
„Jėzau, žvelgiame į tave, gulintį ėdžiose. Mes matome tave tokį artimą, visada šalia mūsų: ačiū tau, Viešpatie. Matome Tave neturtingą, mokantį mus, kad tikrasis turtas slypi ne daiktuose, bet žmonėse, ypač vargšuose: atleisk mums, jei juose tavęs neatpažinome ir tau netarnavome. Mes matome Tave konkretų, nes konkreti yra Tavo meilė mums: padėk mums savo tikėjimą padaryti apčiuopiamu ir gyvu. Amen“, – meldė Pranciškus Kalėdų naktį.
