Kam tie pinigai, jeigu neturi vaizduotės (Mylinti vyrus moteris)
Romualdas Ozolas savo knygelėje „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas. Lietuviškosios ideologijos metmenys“, rašė: „Lietuviai dar turės suprasti, vienybė šiandieniniame pasaulyje įmanoma tik su tais, kurie yra už tautos ateitį, o ne jos žūtį, kaip Jono Basanavičiaus karta Vinco Kudirkos himnu kvietė vienytis ne unijoje lietuvius pribaigti, o iš unijinių pinklių išvesti norinčiuosius“.
Jis net Lietuvos visuomenės sluoksnius skirstė ne pagal jų socialinę – ekonominę padėtį ar kilmę, bet pagal jų požiūrį į ES uniją:
- pritapusieji prie sistemos;
- turintieji vilties, kad savo padėtį pavyks pagerinti;
- abejingieji;
- nesusitaikiusieji;
Ir paaiškina:
Pritapusieji – tai iš esmės visas politinis elitas, biurokratija tiek Lietuvos, tiek ES struktūrose.
Turintieji vilties dėl ateities – tai iš esmės verslo žmonės (ūkininkai, studentija), ypač ta dalis, kuri buvo kosmopolitizuota dar bendrojo lavinimo mokyklose.
Abejingieji – visi tie, kurių gyvenimo standartai įsispraudžia jų atlyginimų, pensijų ir mąstymo lygmenyse.
Nesusitaikiusieji – nedidelė dalis patriotų, kurie bandė ir bando priešintis integracijos prievartai ir neteisėtumui.
Galima ir reikia daug kur nesutikti su R. Ozolu dėl jo perdėm materialistinio požiūrio (būtis formuoja sąmonę?), bet jo diagnozė, kas gali pagerinti padėtį – absoliučiai tiksli, tai turintys viltį ir abejingieji.
Turintys viltį – tai tie, kurie aktyviai dirba už lietuvių tautos laisvės atkūrimą, ir jų, tikrųjų tautinių patriotų, deja, yra nedaug.
Užtat daug abejingųjų, nusivylusių, pavargusių, nebeturinčių vilties arba turinčių jos jau ne daug. Jiems labai reikia petrų gražulių sėkmės ir jie ja džiaugiasi.
Lietuvoje vyrauja dviejų rūšių realistai.
Vieni, kurie jau pasidavė ES pinklėms ir vilionėms, nes, esą, kitaip neįmanoma būtų apsiginti nuo Rusijos imperializmo, kiti – kurie nebemato realių galimybių pasipriešinti tiems realistams, kurie veda mūsų tautą į ES (arba kitokią!) integraciją.
E. Gentvilas, liberalas, taip paaiškino savo partijos sąlyginį pralaimėjimą rinkimuose, kad „visai nebuvo pinigų“…(jei cituoju netiksliai, iš atminties, atsiprašau).
Kitas liberalas, senas TV lapinas, sukrėstas Petro Gražulio, tautinių jėgų atstovo, sėkmės rinkimuose, supratęs, kad net pinigai ne viską gali, išsakė savo nuomonę, kad Lietuvoje, esą, daug „dumblo“ ir kad problemą reikės, pasak jo, kažkaip spręsti, gal su teisėsaugos pagalba, gal be jos…
Taigi, R. Ozolo prognozė, kad prieš tautines jėgas bus naudojama net prievarta, irgi išsipildė ar žada pildytis…
Kodėl pritariu minčiai, kad turinčių viltį, yra nedaug? Todėl, kad tik turintys viltį žmonės dirba.
Ne tautinės linijos priešai blogiausi, bet tie, kurie užima atsakingus postus, turi kitokias galimybes, bet nepateisina tautos pasitikėjimo. Kiek jau visokių rinkom, o realių darbų tautos labui, jos kūrybinių ir laisvės galių gaivinimo, kaip nėra, taip nėra.
Ar tik nuovargis kaltas dėl tokio abejingumo? Gal labiau liberalus individualizmas, pinigo garbinimas – šių laikų religija?
Nei vienas politikas, užimantis atsakingą postą, negali ir neturi veikti vienas, nes tik pritraukdamas kitus, tik sugebėdamas tai padaryti, jis gali nuveikti daugiau.
Deja, pritraukti ir patraukti juos nelengva. R.Ozolas sakydavo, kad į pasiūlymą dirbti, pirmas atsakymas būdavo: o ką man už tai duosi?
Kita problema buvo ir yra, kaip atsirinkti gerus pasiūlymus ir žmones? Prezidento A. Smetonos valdymo laikais sugebėta atrasti I. Simonaitytę, sovietų – J. Baltušį, dabar gi net mene vyrauja požiūris biurokratinis, komercinis-reklaminis, nekalbant jau apie politiką ar teisę…
P. Gražulis gavo paradoksalų postą – ES parlamentas yra institucija, skirta Europos integracijai stiprinti, tautiškumui tuo pačiu silpninti (ypač mažų tautų).
Europoje stiprėja tautinės jėgos, kokios jos bus? Ar sugebės jos būti geros, o gal ir vėl taps, kaip prieš aną karą, žaisliukais imperininkų rankose?
Ar padės Lietuvos patriotinė šviesuomenė Petrui Gražuliui ES parlamente dirbti? Ar sugebės Petras ir jo artimiausi bendradarbiai pritraukti tautinę inteligentiją bendram darbui?
Juk buvo susipykta su artimais bendražygiais tautininkais net rinkiminės kampanijos bei priešrinkiminiu metu. Kaip tai lietuviška…
Dėl ko pykstamasi?
Vieni – dėl karšto kraujo, kiti – dėl profesoriško pasipūtimo, treti – dėl paprasčiausio pavydo…
Nukalti tinkamą politinės kovos ginklą – didelis ir bendras darbas. P. Gražulis pergalę laimėjo ne vienas, – visi, kurie kovojo už tautines, šeimos vertybes. Deja, kai kurie tautiniai politikai, atrodo, neskuba Petro sveikinti, tik žada imti kalbėti „aiškiau ir paprasčiau“.
P. Gražulis – drąsus žmogus, net atsisakė okupacijos metais eiti į Sovietų armiją. Ne kiekvieno nervai gali tokią kovą atlaikyti. Kiti, kaip kad R. Ozolas, B. Genzelis, J. Marcinkevičius, tada kovojo konradvalenrodiškas kovas. Daug kas literatūros, švietimo baruose.
Tik ką perskaičiau J. Stražnicko knygą „Pranas Meškauskas Germantas“ („Charibdės“ leidykla). Ji apie žmogų, kuris kolaboravo su vokiečiais, darė ir negerų dalykų, bet nuveikė ir daug gero padarė lietuvių švietimui.
Abiejų rūšių kovos reikalingos.
O dabar, viešpataujant kapitalui ir liberalbolševikinei gender ideologijai, kuri kitų, tradicinių, pažiūrų žmones jau vadina „dumblu“,ar daug Lietuvoje yra“germantų“?
Ar nepabijos jie ištiesti P. Gražuliui ranką? Ar priimtų jis ją?
Rašant šį straipsnį, priėjo viena moteris ir pasakė: „Atrodo, Petras baigia išmokti kalbėti ramiai, vakar girdėjau jo pasisakymą.“
O ta moteris visai ne tautininkė, gal iš tų, abejingųjų?
