Viename iš pirmų interviu, duotų atvykus į Lietuvą, Konstantinopolio patriarchato egzarchas Lietuvoje, kunigas vienuolis Justinas, atsakydamas į klausimą apie galimą bendravimą su Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia, sakė: „Man svarbu, kad mes nekariautume tarpusavyje čia, Lietuvoje… Melsimės. Pyktis aš nenoriu.“
Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Inokentijus pasveikino taikų egzarcho toną ir blaivų požiūrį bei teigiamai įvertino jo žodžius apie „taikų sugyvenimą“. Deja, realybėje matome ką kita – bandymus kurstyti priešiškumą Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios pasauliečių ir dvasininkų atžvilgiu, vaizduojant juos kaip priešišką Lietuvai „penktąją koloną“. Tai pasakytina ir apie Konstantinopolio patriarchato egzarchato Lietuvoje tarnautojo Vitalijaus Mockaus interviu, neseniai paskelbtą interneto dienraštyje „Bernardinai“.
Kiekvienas žmogus privalo turėti teisę laisvai pasirinkti, kurioje bažnyčioje melstis. Tas, kuris bando patraukti į savo pusę, juodindamas kitus, pats save nuteisia ir taip pats save teršia. O dvasiškai išmintingas žmogus be vargo atskirs grūdus nuo pelų.
Būdami antra pagal dydį tradicinė religinė bendruomenė Lietuvoje, suvokiame savo atsakomybę už ramybę ir stabilumą mūsų visuomenėje, todėl iki šiol stengėmės neatsakyti į mūsų buvusių klero narių išpuolius. Tačiau minėtame interviu yra tiek daug melo, šmeižto ir tendencingai interpretuotų faktų, kad jų negalima palikti be atsako.
Nusikaltimas ir bausmė
Jau autoriaus įžangoje glūdi melas, nes joje kartojamas jau ne kartą mūsų paneigtas teiginys, esą penki buvę klero nariai pašalinti iš kunigų, nes jie „pasmerkė patriarcho Kirilo paramą karui prieš Ukrainą ir rusų pasaulio ideologiją“.
Tai visiška netiesa. Kai kam gal bus staigmena, tačiau V. Mockaus ir jo bendraminčių požiūris į karą Ukrainoje niekuo nesiskiria nuo Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios pozicijos. Mūsų religinė bendruomenė pasmerkė šį karą visais lygmenimis: vadovų, dvasininkų, pasauliečių ir visuotinio susirinkimo – tai neginčijamas faktas. Juo labiau, kad ši aiški pozicija dėl karo buvo išsakyta jau kitą dieną po jo pradžios. Vėliau, įpusėjus 2022 m. kovui, metropolitas Inokentijus buvo vienas pirmųjų stačiatikių hierarchų, paskelbusių pareiškimą, kuriame jis pasmerkė karą ir išreiškė nepritarimą patriarchui Kirilui. Šis pasisakymas plačiai nuskambėjo stačiatikių pasaulyje, ir yra gerai žinomas iki šiol.
Mūsų Bažnyčia pasmerkė karą Ukrainoje ir iki šiol jį smerkia. Tokia mūsų pozicija. Tai rodo, kad neatlaiko kritikos teiginys, jog dabartiniai Konstantinopolio patriarchato egzarchato tarnautojai patyrė represijas dėl savo antikarinės pozicijos. Jokių represijų iš viso nebuvo. Metropolitas Inokentijus tiesiog patenkino pačių minėtų asmenų pateiktus prašymus trauktis iš pareigų, nes pasitvirtino informacija, jog jie pradėjo aktyvią Bažnyčią skaldančią veiklą. Antikarinė jų pozicija ir patriarcho kritika čia niekuo dėti.
Hierarchas ordinaras dar ilgai įtikinėjo skaldymo keliu pasukusius kunigus, ragindamas juos apsigalvoti. Tik tada, kai tapo akivaizdu, jog skaldytojai veikia pagal numatytą planą ir neketina nukrypti nuo pasirinkto kelio, buvo taikomos bažnytinės nuobaudos: jie buvo suspenduoti (uždrausta tarnauti). Vėliau, po nesėkmingų raginimų atgailauti, skaldytojai pašalinti iš kunigų luomo dėl daugybės kanoninių nusikaltimų.
Tuo tarpu įsibėgėjo plataus masto informacinė kampanija, skirta apšmeižti Lietuvos Stačiatikių Bažnyčią ir ją marginalizuoti. Ši kampanija iki šiol duoda savo nuodingų vaisių.
Prie suskilusios geldos
Panašu, kad kai kurie mūsų buvusių dvasininkų lūkesčiai nepasiteisino. Palikdami parapijas, jie sakė nustebusiems tikintiesiems, jog netrukus vėl sugrįš. Jie viešai skelbė apie būsimą masinį Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios dvasininkų ir pasauliečių perėjimą į jų pusę.
Tačiau nieko panašaus neįvyko, ir skaldytojai liko prie suskilusios geldos. Tikintieji neišėjo pas juos. Jie tebesilanko ankstesnėse šventovėse ir patiki sielovadą nepriekaištingos kanoninės reputacijos dvasininkams. Pagal bažnytinius kanonus, kartą pašalinti iš kunigų luomo dvasininkai negali būti sugrąžinti į kunigystę ir negali būti vėl įšventinti.
Mes nepripažįstame Konstantinopolio patriarchato sprendimo juos sugrąžinti į kunigystę, nes bažnytinio teismo procedūra prasideda ir baigiasi toje vietinėje Bažnyčioje, kuriai priklauso asmenys. Taigi, Lietuvos egzarchatas iš esmės yra bendruomenė be Dievo malonės, nes ją sudaro iš kunigų luomo pašalinti ar suspenduoti kunigai. Tai netaikytina tik iš Estijos paskirtam egzarchato vadovui, kunigui vienuoliui Justinui. Reiškia, kad apeigos, „atliktos“ buvusių kunigų, neturi sakralumo galios, įskaitant Eucharistijos ir Krikšto Sakramentus. Tikintieji tai žino, todėl neina pas skaldytojus: egzarchato parapijiečių skaičius, švelniai tariant, nedidelis. Tuo tarpu Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios šventovės ir toliau pilnos. Tikinčiųjų skaičius nuolatos auga. Pavyzdžiui, per neseniai atvežtų didžių relikvijų – Viešpaties Kryžiaus ir Švenčiausiosios Dievo Motinos Skraistės dalių – vien per kelias dienas Šventosios Dvasios vienuolyno šventovėje, kur jos buvo, apsilankė apie 30 tūkstančių žmonių.
Patyręs pralaimėjimą, konkuruojant su savo buvusia Motina Bažnyčia, jos buvęs kancleris nesumanė nieko geresnio, kaip paaiškinti nesėkmę žemu „Dievo tautos“ lygiu. Dabar jis teigia, jog valstybei tenka susidurti su Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios dvasininkija ir parapijiečiais kaip su „penktaja kolona“. Jei būtų užpulta Lietuva, pasak V. Mockaus, 70-80% jos narių, su raudonais gvazdikais išeitų pasitikti okupantų. Šis kaltinimas visiškai absurdiškas ir peržengia visas sveiko proto ribas. Tai – šmeižtas. Kiekvieną dieną, per kiekvienas mūsų pamaldas, meldžiamasi už Lietuvą, jos žmones, valdžią ir kariuomenę. Valstybinių švenčių dienomis vyksta pamaldos, šventovės puošiamos nacionaline Lietuvos simbolika. Svarbu priminti apie pasauliečių kreipimąsi, smerkiantį karą, palaikantį savo Bažnyčią. Per palyginti trumpą laiką jį pasirašė apie 8 tūkstančiai tikinčiųjų ir kuris buvo perduotas Lietuvos Prezidento kanceliarijai. Didžioji dalis Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios tikinčiųjų yra Lietuvos piliečiai ir jos patriotai.
Kur lankosi ukrainiečių pabėgėliai
Dar vienas p. Mockaus teiginys – tarsi ukrainiečių pabėgėliai „per klaidą“ patenka į mūsų šventoves, nes mes, tariamai, slepiame savo kanoninį ryšį su Maskvos Patriarchatu. Ukrainiečių pabėgėlių skaičius mūsų šventovėse kelis kartus viršija jų skaičių Konstantinopolio patriarchato egzarchato parapijose. Tačiau taip nutinka ne per klaidą, o todėl, kad stačiatikiai iš Ukrainos puikiai žino, kas yra Bažnyčios skaldymas, ir sugeba atskirti kanoninius kunigus nuo tų, kurie neturi Dievo malonės. Dėl Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios (USB) kanoniškumo niekas stačiatikių pasaulyje neabejoja, tuo tarpu Stačiatikių Bažnyčia Ukrainoje (SBU), suformuota iš dviejų schizmatinių grupuočių, yra oficialiai pripažinta tik keturių iš penkiolikos vietinių Stačiatikių Bažnyčių. Palaikymą šiuo metu persekiojamai USB, kuriai vadovauja Jo Šventenybė metropolitas Onufrijus, išreiškė daugelio vietinių Bažnyčių vadovai ir hierarchai. Beje, visai neseniai apie šiurpą keliančią persekiojimų ir šventovių užėmimo situaciją didžiausioje Ukrainos Bažnyčioje kalbėjo ir J. D. Vance, šiuo metu užimantis JAV viceprezidento postą. Taip pat apie persekiojamą Ukrainos Stačiatikių Bažnyčią kalbama neseniai paskelbtame Jungtinių Tautų Žmogaus teisių aukščiausiojo komisaro pranešime su kuriuo galima susipažinti čia.
Pagal stačiatikių pasaulyje plačiai paplitusią nuomonę, daugelis „kunigų“ iš Stačiatikių Bažnyčios Ukrainoje (SBU) neturi teisėtų kunigų įšventinimų. Tačiau, pašalinti iš kunigų ir suspenduoti Lietuvos Konstantinopolio patriarchato egzarchato klero nariai „tarnauja“ kartu su jais, kas, žinoma, nelieka nepastebėta Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios (USB) tikinčiųjų, atsidūrusių čia kaip pabėgėliai. Daugelis jų, lankydamiesi kanoninėse šventovėse Ukrainoje, susidūrė su spaudimu ir priešiškumu, netgi su smurtiniu išvarymu iš savo cerkvių, ir jie jokiu būdu nenori, kad religiniai karai kartotųsi šalyje, kuri juos priėmė.
Pabėgėlių iš Ukrainos yra beveik kiekvienoje mūsų parapijoje, jie įsijungė į parapijos gyvenimą, daugelis jų atlieka įvairias bažnytinės tarnystes: gieda chore, patarnauja altoriaus ir pan. Be to, senovinėje Šv. Paraskevės cerkvėje, palaiminus metropolitui Inokentijui, meldžiasi ukrainiečių stačiatikių bendruomenė, kurios sielovada užsiima kunigas ukrainietis. Kyla klausimas: ar ukrainiečių pabėgėliai lankytųsi mūsų šventovėse, jei jose jie susidurtų su karo pateisinimu ir „rusiškojo pasaulio“ propaganda?
Pabėgėlių iš Ukrainos yra beveik kiekvienoje mūsų parapijoje.
Be to, Šv. Paraskevės cerkvėje jau 20 metų be jokių pertraukų aktyviai veikia Lietuvos stačiatikių bendruomenė, pamaldos vyksta lietuvių kalba. Visiškai nepriimtina kurstyti tautinius nesutarimus V. Mockaus išsakytais kaltinimais, kad mūsų dvasininkai ir tikintieji tariamai neigiamai žiūri į lietuvių tautybės žmones. Tuo tarpu daugelis lietuvių aktyviai dalyvauja mūsų Bažnyčios veikloje ir taip pat kreipiasi į mūsų šventoves, prašydami maldų.
Skundų stilius
Čia mes artėjame prie pagrindinio V. Mockaus pareiškimo – esą mūsų religinė organizacija slepia savo kanoninį ryšį su Maskvos Patriarchatu, maskuodamasi pavadinimu, kuris mums nepriklauso. Pirma, niekas nieko neslepia – pavadinimas „Vilniaus ir Lietuvos vyskupija“ vis dar yra minimas mūsų religinės organizacijos oficialiuose informacijos šaltiniuose. Kartu „Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia“ yra istorinis mūsų, stačiatikių bendruomenės pavadinimas, kuris buvo vartojamas tiek prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tiek ir šiandien. Būtent šis pavadinimas buvo nurodytas 1999 metų Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos dokumente, patvirtinančiame, kad ,,pagal Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnį, Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia yra tradicinė Lietuvos religinė bendrija.“ Pavadinimas ,,Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia“ taip pat įtvirtintas mūsų Bažnyčios statute.
Naudodamiesi šiuo pavadinimu, mes taip pat pabrėžiame savo nuoširdų didesnės bažnytinės nepriklausomybės siekį. Šiuo metu Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia turi kanoninį vyskupijos statusą ir jungiasi su Visuotine Stačiatikių Bažnyčia per Maskvos Patriarchatą, tačiau tai nereiškia administracinio pavaldumo Maskvos bažnytiniams pareigūnams. Kalbama tik apie kanoninį ryšį, nes kai jo nėra, stačiatikių bendruomenė automatiškai tampa schizmatine grupuote. Absoliučiai neteisinga kalbėti apie Maskvos Patriarchato „padalinį“ ar „filialą“ Lietuvoje, nes Stačiatikių Bažnyčia yra organizuota kitaip. Mes esame įstatymus gerbianti Lietuvos tradicinė religinė bendruomenė, turinti čia gilias istorines šaknis, ir veikianti pagal Lietuvos teisinius aktus. Mums reikia tik vieno – galimybės melstis pagal savo religinius įsitikinimus ir tradicijas.
Apibendrinant interviu, šio teksto autorė, po teiginio, esą per mus į Lietuvą skverbiasi Putino ideologija, straipsnio autorė pereina prie skundo žanro ir kreipiasi į valdžios institucijas: kiek ilgai valstybė mokesčių mokėtojų sąskaita finansuos priešišką organizaciją, remiančią karą? Šis šmeižtas lengvai paneigiamas: Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios nariai ir yra Lietuvos piliečiai, mokantys mokesčius. Kas dėl karo, kaip jau minėta anksčiau, mes kategoriškai pasisakome prieš dabar vykstantį karą Ukrainoje ir bet kokius kitus karus, įskaitant religinius.
Primename, kad dabar stačiatikiams prasidėjo ypatingas Gavėnios laikotarpis. Artėjantis pasninkas – tai susilaikymo nuo nereikalingų žodžių, minčių, veiksmų ir maisto periodas – laikas grįžti į dvasios ramybę ir sąmoningumą, stiprinant maldą bei kovą su aistromis.
Šį pokyčių metą ypatingai aktualu kreiptis į Kristų, prašant atitraukti nuo mūsų tingumo, nevilties, valdingumo ir tuščiažodžiavimo dvasios, ir prašyti mums suteikti mums tyrumo, nuolankios išminties, kantrybės ir meilės dvasios. Taip pat malonės regėti savo nuodėmes ir neteisti savo brolio. Taip pat svarbu prisiminti, kad teisingas požiūris į paklydusius – tai malda už juos.
Šiais metais visi krikščionys švęs Velykas tuo pačiu metu. Ten, kur yra Kristus, ten yra taika ir meilė. Į tai mus visus kviečia Viešpats.
