Esu penkioliką metų praktikuojantis katalikas, gruodį švęsiantis trisdešimtmetį. Šis amžius man visad simbolizavo Jėzaus veiklos pradžią.
Norėčiau pasidalinti tam tikrais savo sopuliais dėl Bažnyčioje patirtų dalykų, taip pat ir pasidžiaugti, nes Bažnyčia man labai daug davė. Jei ne tie žmonės, jei ne organizacijos ir bendruomenės iš tikėjimo terpės, tai gal nebūčiau taip gyvai atradęs Dievo, kuris mano gyvenimui davė prasmę, bei padeda iki šiol bandyti būti vis geresniu žmogumi. Paminėsiu, per daug nedetalizuodamas, keletą aspektų iš Bažnyčios gyvenimo, kurie kelia neteisybės jausmą.
Dirbu kolektyve, kuriame daugelis kolegų, mano nuomone, skeptiški arba net nusistatę prieš Bažnyčią, tačiau dauguma yra geros širdies žmonės, bei tikrai turintys tikėjimą giliai viduje. Aš vis ginu Bažnyčią, nes iš jos tiek daug gero gavau, pokalbiuose dažnai argumentuoju, kad prasti dalykai vyksta visose srityse. Visur pasitaiko seksualinių skandalų, netrūksta korupcijos ir kitų blogybių. Tačiau turiu pripažinti, kad mano kolegos argumentuotai ir pagrįstai jaučiasi pikti, nes, pasak jų, Bažnyčia neturėtų būti vieta, kurioje pasaulio tamsa viešpatautų. Todėl pritariu minčiai, kad netinka teiginys „visur visko būna“. Tikrai Bažnyčia atsakinga Dievo akyse siekiant tobulesnio gyvenimo.
Per pastaruosius penkerius metus dėl, manau, neteisingo elgesio iš tikinčiųjų pusės praradau bendruomenę ir kitus dalykus, kurie man turėjo padėti augti kaip krikščioniui. Pykstu, bet pyktis nėra blogas dalykas, jei pavedamas Dievui ar Jam atiduodamas. Pats Jėzus pyko ir varė su rimbu kietaširdžius prekiautojus, pats Dievo Sūnus ragino nebijoti viešinti bendruomenei visko, jei tavo skundas nepatenkinamas tarp keturių akių.
Tikrai Bažnyčia atsakinga Dievo akyse siekiant tobulesnio gyvenimo.
Ne vieną žmogų žinau, kuris rečiau lanko bažnyčią ir susigūžia kamputyje, susitaiko su neteisybe tyliam liūdesyje, tačiau mano temperamentas kitoks ir aš noriu, neprarandant Dievo meilės, man nepatinkantiems žmonėms, kovoti už tiesą. Neabejoju, kad ir aš esu nepatogus žmogus, kuris turi trūkumų, kuris erzina kitus ar pykdo dėl tam tikrų dalykų, tačiau čia ir prieinu akligatvį, kai aš pasiruošęs kalbėtis apie viską be klastos iki galo. Mano tikslas, kad žmonės kalbėtųsi, kad nieko netinkamo nedarytų už akių ir kad pastoracinė veikla Lietuvoje žydėtų, kad neliktų dažno „myliu – nemyliu“ bendravimo stiliaus, uždarumo, o viskas judėtų pirmyn.
Papasakosiu apie savo patirtį bendruomenėje (miesto ir jos pavadinimo dėl etinių sumetimų neminėsiu), kurioje lankiausi ir aklas šmeižtas, kad joje turiu meilužę uždarė man galimybę patirti bendrystės džiaugsmą. Aš esu jaunas vyras, ieškantis, bet dar neturintis žmonos. Tačiau buvau apkaltintas nederamu elgesiu su viena iš bendruomenės moterų. Visokių pagundų patiriu, bet tikrai ne moteriai, kuri kartu su manim garbina Dievą prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, turinčiai vyrą ir vaiką, ir gerokai vyresnei už mane. Šią moterį galėjau laikyti nebent savo drauge, sese arba mama. Aš iš geros širdies ją paveždavau namo iš maldos vakarų, tam, kad žmogus nebėgtų į paskutinį autobusą viduryje maldos. Pati bendruomenė džiaugdavosi, kad pavežu, kad du naujokai gerai sutaria. Tik spėlioti galiu, kas bendruomenėje atsitiko, kad staiga buvau apšmeižtas. Aš vienintelis pradėjau aiškintis ir išties jaučiausi neteisingai apkaltintas. Galų gale, buvau iš jos išmestas, bet labiausiai išgąsdino bendruomenės vadovybės interpetacija: jie sakė, kad jiems Šventoji Dvasia parodė, kad mes esame meilužiai! Na žinot, jei Dvasia rodo melą, tai apie jokią Šventą Dvasią negali būti net kalbos,o reikia kalbėti apie sveikatos sutrikimus ar nuovargio pasekmes, o gal net ir puikybę.
Kitas atvejas įvyko kursuose apie pašaukimą. Kai juose pasakiau, kad mano pašaukimas šeima ir noriu atrasti savo karjeros bei gyvenimo pašaukimą platesne prasme buvau išvadintas žmonos medžiotoju, kuris menkina kitus pašaukimus. Aš dėl savo temperamento ir bendravimo stiliaus, kartais nudegdavau su Dievą tikinčiomis merginomis, bet tokie vienuolės, atsakingos už pašaukimų sielovadą, vertinimai yra įžeidžiantys. Taip buvau išvarytas iš šių kursų, dėl kažkokių asmeniškumų, slaptų, už akių išsakomų puolimų. Pašaukimas yra svarbus žmogui, manau, ypač tikinčiam, bet reikia drąsinti ne vien tuos katalikus, kurie nori būti dvasininkais, bet ir tuos, kurie nori šeimos.
Nemanau, kad šis mano straipsnis yra kažkoks kerštas ar blogis, bet tikiuosi, kad jis kažkam padės netylėti, įkvėps būti atsakingesniems, arba į akis pasakyti kitam (ar man asmeniškai), kas, jų manymu, daroma netinkamai. Manau, jei į tokius mažus reikalus, kaip mano, būtų rimčiau atsižvelgiama, tuomet būtų mažiau klaidų ir dideliuose dalykuose.
Tad tiesiog norėjau papasakoti, kaip man sunku išlikti vėjų blaškomoje Bažnyčioje. Atrodo visur su manim problemos. Kaip sakoma, gal su manim kažkas negerai ir aš to neslepiu, visad esu pasiruošęs kalbėtis su savo kritikais ar tais, kurie manęs nemėgsta. Tačiau net šventieji, pavyzdžiui, Faustina ar Pijus, būdami teisūs patyrė iš pačių Bažnyčios aukštumų didelius smūgius. Tad manau, kad mano patirtys aiškiai rodo, kaip viskas vyksta sudėtingai ir mums nesuvokiamai, tiek dvasinėje, tiek žemiškoje plotmėje. Kaip ties kiekviena mūsų tikinčiųjų širdimi slenka, velnias, kaip liūtas, pasiruošęs įkąsti. Kaip mus nori skaldyti, supriešinti, užkietinti širdis, kad vienas kitą tyliai ar atvirai smaugtume, tačiau nepaisant visko, nesureikšminti blogio, o kalbėtis ir tobulėti, kad Dievo akyse vis labiau atrodytume panašūs į Jo sūnų.
