Prasidėjo paskutinė Vyskupų sinodo XVI eilinės asamblėjos pirmosios dalies savaitė, per kurią bus apibendrinti ligi šiol vykę darbai ir tariamasi dėl veiklos programos ateinantiems metams iki 2024 m. spalį vyksiančios asamblėjos antrosios dalies.
Per pirmadienio, spalio 23 d., generalinę kongregaciją Sinodo tėvai ir motinos klausėsi australo teologo kun. Ormondo Rusho paskaitos. Į juos taip pat kreipėsi jau ne kartą pastarosiomis dienomis kalbėję italė benediktinė sesuo Maria Ignazia Angelini ir britas dominikonas Timothy Radcliffe’as, kurie, beje, vadovavo Sinodo asamblėjos narių rekolekcijoms spalio pradžioje.
Poliarizacija – tai ne Sinodo kelias
Po kelių dienų prasidės vienuolika mėnesių truksianti pertrauka tarp dviejų šios Sinodo asamblėjos dalių. Tačiau tai nebus tuščias laukimo laikotarpis, pirmadienį Sinodo tėvams ir motinomis kalbėjo tėvas T. Radcliffe’as. Pasak jo, tai bus pats vaisingiausias Sinodo laikotarpis – dygimo metas. Nes juk Jėzus sako, kad Dievo karalystė yra panaši į žmogų, kuris beria sėklą į žemę, ir sėkla dygsta ir auga pačiam sėjėjui nežinant kaip.
Šie vienuolika mėnesių bus aktyvus laukimo metas, tarsi nėštumas, kalbėjo dominikonas, primindamas Simone Weil pastebėjimą, kad brangiausias dovanas gauname ne jų ieškodami, bet jų laukdami. Toks požiūris eina prieš dabartinės kultūros srovę. Mūsų laikų pasaulio kultūra dažnai yra poliarizuota, agresyvi, niekina kitų nuomonę.
Girdime šaukiant: kieno pusėje esi?! Pasak tėvo T. Radcliffe’o, galbūt ir Sinodo dalyvių žmonės klaus, ar jie gynė jų pozicijas, ar priešinosi tam, kas, pasak jų, nepriimtina. Reikia daug melstis, kad atsispirtume pagundai pasiduoti tokiam mąstymo būdui, nes tokia poliarizacija – tai ne Sinodo kelias. Sinodinis procesas yra organiškas ir ekologiškas, o ne konkurencinis. Sinodo kelias labiau primena ne mūšio laimėjimą, bet medžio sodinimą.
Dieviškasis apreiškimas apsibrėžiamas kaip nuolatinis susitikimas dabartyje, o ne kaip kažkas, kas įvyko praeityje.
Dėl to, pabrėžė kalbėtojas, labai svarbu išlaikyti atvirus protus ir širdis per pastarąsias savaites išgristoms mintims ir jas išsakiusiems asamblėjoje dalyvavusiems žmonėms, būti jautriems išsakytoms viltims ir baimėms. Jei tų žmonių žodžiai dygs ir augs mūsų gyvenime, o mūsų žodžiai – jų gyvenime, sulauksime gausus derliaus, Bažnyčia atsinaujins.
Sinodas yra dialogas su Dievu
Australų teologas kun. Ormondas Rushas pastebėjo, kad per pastarąsias tris savaites sinodo posėdžių salėje kelti klausimai labai dažnai buvo susijęs su tradicijos sąvoka. Tai tas pats klausimas, kuris buvo ir vienas pagrindinių Vatikano II susirinkimo diskusijų klausimų.
Pasak teologo, iš esmės tai klausimas, ar turėjo Bažnyčioje toliau galioti vadinamasis antimodernizmas – tai yra išskirtinumo, gynimosi ir kitų smerkimo pozicija, kone neurotiškai neigianti kiekvieną naujovę. O gal reikėjo, kad Bažnyčia, imdamasi visų būtinų atsargumo priemonių tikėjimui apsaugoti, atverstų naują puslapį ir grįžtų prie savo šaknų, pozityviai žiūrėtų į artimą ir į šiandieninį pasaulį?
Vatikano II susirinkimo dalyvavęs Josephas Ratzingeris, vėliau apžvelgdamas vykusias diskusijas rašė, kad įtampos priežastis buvo du požiūriai į tradiciją. Jis juos vadino statiškuoju tradicijos supratimu ir dinamiškuoju supratimu. Pirmasis yra legalistinis, įsakomasis ir atsietas nuo istorijos (t. y. galiojantis visais laikais ir visose vietose); antrasis – personalistinis, sakramentinis ir įsišaknijęs istorijoje.
Pirmasis yra linkęs sutelkti dėmesį į praeitį, antrasis – matyti praeitį, įgyvendintą dabartyje, bet atvirą ateičiai. Tam apibūdinti Susirinkimo konstitucijoje Dei Verbum panaudotas „gyvosios tradicijos“ terminas. Šiame Susirinkimo dokumente pabrėžiama, kad Apreiškimas yra ne tik tiesos apie Dievą ir žmogaus gyvenimą perteikimas, bet pirmiausia yra Dievo meilės perteikimas, susitikimas su Dievu Tėvu Kristuje per Šventąją Dvasią.
Dieviškasis apreiškimas apsibrėžiamas kaip nuolatinis susitikimas dabartyje, o ne kaip kažkas, kas įvyko praeityje. Dievo pasiūlymas užmegzti su juo santykį tebėra gyva tikrovė čia ir dabar. Tai nereiškia, kad galimas naujas apreiškimas, tačiau Dievas ir toliau bendrauja su žmonėmis ir nepaliaujamai veda žmoniją link naujų suvokimų, naujų klausimų ir naujų įžvalgų įvairiose kultūrose ir vietose, kai tuo metu Bažnyčia pasaulyje žygiuoja per laiką į ateitį, į galutinį tikslą.
Dieviškasis apreiškimas apsibrėžiamas kaip nuolatinis susitikimas dabartyje, o ne kaip kažkas, kas įvyko praeityje.
Todėl, pasak Josepho Ratzingerio, Susirinkimo konstitucija Dei Verbum mums pateikia tokį apreiškimo supratimą, kuris iš esmės suvokiamas kaip dialogas. Sinodo tėvams ir motinoms kalbėjęs australas teologas kun. Ormondas Rushas pridūrė, kad šis aspektas itin svarbus norint suprasti sinodiškumą ir patį šio sinodo tikslą. Šis sinodas būtent ir yra dialogas su Dievu, sakė teologas.
Įžvalgiu žvilgsniu stebėdami laiko ženklus turime suprasti, ką Dievas mums nori pasakyti dabartiniais laikais; į ką turime atkreipti dėmesį, stengdamiesi Jėzaus akimis žiūrėti į tikrovę. Tačiau Dievas mus taip pat ragina būti budrius, kad nepatektume į spąstus: reikia saugotis pavojaus įsitvirtinti tik praeityje arba tik dabartyje, netrokštant dieviškosios tiesos pilnatvės, į kurią Tiesos Dvasia veda Bažnyčią.
Teologas linkėjo, kad šio sinodo dalyviai, kaip dalyvavusieji Apaštalų darbų knygos 15 skyriuje aprašytame pirmajame Jeruzalės susirinkime, galėtų tarti: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga…“
