Vyskupų sinodo dalyviai trečiadienio popietę Šv. Petro bazilikoje šventė Eucharistiją Libano maronitų apeigomis, vakare vyko du teologijos forumai. Nuo ketvirtadienio, spalio 10 d., Sinodo sesijoje pradėta nagrinėti antroji darbo dokumento dalis.
Vyskupų sinodo darbai vyksta pagal iš anksto suderinto ir popiežiaus patvirtinto darbo dokumento (Instrumentum laboris) schemą. Jos laikosi ir sinodo dalyviai, kalbantys per vadinamąsias generalines kongregacijas (bendruosius posėdžius) ir tęsiant darbą kalbinėse grupėse.
Pirmosiomis šios sinodo sesijos dienomis buvo nagrinėjamas darbo dokumento įvadas – „Pagrindai“. Nuo šio savaitės pirmadienio dėmesys buvo sutelktas į pirmąją dalį – „Santykiai“ ir buvo kalbama apie įvairių tarnysčių ir charizmų specifiką, jų tarpusavio santykius. Nuo ketvirtadienio sinodo sesijoje nagrinėjama antroji dokumento dalis bendru pavadinimu „Keliai“ (būdai), apimanti tokias temas kaip ugdymas, dvasinio įžvalgumo Bažnyčioje skatinimas, sprendimų priėmimo kriterijai, skaidrumas ir atskaitomybė.
Trečiadienį popiet sinodo dalyviai dalyvavo Mišiose už taiką, kurioms Šv. Petro bazilikoje maronitų apeigomis vadovavo sinode dalyvaujantis libanietis vyskupas Paulis Rouhana. „Mūsų Bažnyčių ir mūsų šalių ateitis, ypač šiuo krizės laikotarpiu, neturi būti priklausoma tik nuo strateginių ir geopolitinių skaičiavimų ir analizių“, – sakė vyskupas, kalbėdamas apie savo gimtąjį Libaną ir kitas regiono šalis.
Vyskupas prašė visų sinodo dalyvių melstis už taiką visam pasauliui, o ypač Libanui, išgyvenančiam dideles kančias. „Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas gailestingas“, – sako Kristus palyginime apie gerąjį samarietį. Šie žodžiai turi būti tarsi kompasas, pagal kurį Bažnyčia nustato savo kelionės kryptį, vykdo savo pašaukimą padėdama atstumtiesiems, neteisybės, skurdo ir nesaugumo aukoms.
Trečiadienio vakarą Romoje, netoli Vatikano, vyko du su sinodo tematika susiję teologijos forumai, kuriuose dalyvavo ir šios sinodo sesijos dalyviai. Vienas – „Dievo tauta kaip Bažnyčios misijos vykdytoja“ – buvo surengtas Jėzaus Draugijos generalinėje kurijoje.
Įvadinį pranešimą perskaitė Vokietijos sinodinio kelio vicepirmininkas prof. Thomas Soedingas, kuris kalbėjo apie tai, kaip vokiečių sinodinio kelio judėjimas suvokia Dievo tautos subjektiškumą Naujojo Testamento šviesoje. Jis, kaip ir kiti po jo kalbėję teologai, sutarė, kad reikia tęsti reformas siekiant visiškai įgyvendinti Antrojo Vatikano susirinkimo numatytą Bažnyčios viziją.
Italų teologas ir misionierius kunigas Nicola Rosetti ragino realistiškiau žvelgti į Dievo tautą. Kaip galima tikėtis, kad visa Dievo tauta taps misijos subjektu, jei tik nedidelis procentas pakrikštytųjų reguliariai lanko bažnyčią? Kunigas taip pat atkreipė dėmesį į esminį trūkumą – per mažai dėmesio skiriama kerigmai, paties tikėjimo turinio skelbimui.
Pasak forume kalbėjusios italės kanonų teisės profesorės Donatos Horak, šiandien galiojantis kanonų teisės kodeksas tebeturi dar nemažai praeities epochoms būdingų ir dabarties nebeatitinkančių dalykų. Jono Pauliaus II paskelbtas posusirinkiminis kanonų teisės kodeksas įnešė gilių ir labai svarbių pokyčių, tačiau jame vis dar susiduria dvi ekleziologijos.
Pasak profesorės, vis dar yra daug kanonų, pagal kuriuos tikintieji traktuojami kaip pavaldiniai. Kodeksas vos užsimena apie konsultacijas, kai kurios patariamosios institucijos yra neprivalomos, jų nariai ne renkami, bet paskiriami. Pasak italės kanonistės, Bažnyčios teisė vis dar turi monarchistinių bruožų, tačiau Bažnyčia juk negali būti monarchija.
Paskutinis kalbėjo vyskupas iš Mozambiko Lucio Muandula. Jis priminė, kad nors Dievo tauta yra misijos subjektas, tačiau misija kyla iš Dievo, o ne iš žmogaus. Bažnyčia yra ne misijos šeimininkė, bet turi jai tarnauti.
Bažnyčios teisė vis dar turi monarchistinių bruožų, tačiau Bažnyčia juk negali būti monarchija.
Popiežiškajame patristikos institute, esančiame prie pat Šv. Petro aikštę juosiančios kolonados, tuo pat metu vyko antrasis teologijos forumas „Vyskupo vaidmuo ir valdžia sinodinėje Bažnyčioje“. Jame kalbėjęs Argentinos katalikų universiteto teologijos profesorius Carlos Maria Galli pabrėžė, kad kiekvieno vyskupo tarnystės pirmavaizdis yra ir turi būti pats Jėzus Kristus, kuris savo turimą galią įgyvendino tarnaudamas.
Teologas taip pat pabrėžė, kad vykdantieji valdymo tarnystę Bažnyčioje neturi charizmų visumos ir dėl to būtinas bendradarbiavimas bei tam tikrų funkcijų delegavimas kitiems. Vyskupas turi palydėti ir prižiūrėti, bet neturi pats visko spręsti ir daryti. Savo parnešimą argentinietis profesorius baigė klausimais: „Ar vyskupai turi patarėjų sudėtingiems klausimams spręsti? Ar jie turi teologijos patarėjų?“
Šiame forume kalbėjęs būsimasis kardinolas Turino arkivyskupas Roberto Repole priminė Antrojo Vatikano susirinkimo mokymą apie vyskupo ir Dievo tautos santykius. Šventimais suteikiama tarnystė, ypač vyskupo tarnystė, visada reiškia tarnystę Bažnyčiai. Ji nebūtų įmanoma, jei vyskupas ją norėtų vykdyti nepriklausomai nuo jam pavestos Dievo tautos dalies.
