Teologas Rafael Luciani iš Venesuelos, Vyskupų sinodo teologinės komisijos narys, pokalbyje su Vatikano radiju – „Vatican News“ portalu pasidalijo mintimis apie ekleziologijos perspektyvas, susijusias su ką tik prasidėjusiu sinodiniu procesu. Pasak jo, vietinės Bažnyčios turi prisiimti atsakomybę, kuri joms suteikta, ir kurti decentralizuotos institucijos modelį, kokio nori popiežius.
VR-VN pašnekovas spalio 9 – 10 dienomis dalyvavo sinodinio proceso Romoje pradžios renginiuose – sekmadienį popiežiaus aukotose proceso pradžios Mišiose ir jų išvakarėse inauguraciniame susitikime, kurio dalyvius pasveikino popiežius Pranciškus, Sinodo sekretorius M. Grech ir kalbą pasakė pagrindinis Sinodo pranešėjas J.-C. Hollerich.
„Visose vyskupijose ką tik pradėta diecezinė sinodinio proceso fazė yra pati svarbiausia, nes jos metu Bažnyčia klausosi pasaulio, o ne vien tik savęs“, – pasakė teologas, kuris, be minėtų pareigų Vyskupų Sinodo komisijoje, taip pat yra Lotynų Amerikos vyskupų konferencijų tarybos (CELAM) teologinės-pastoracinės grupės narys. Pasak jo, kad vyskupijose pradėta Dievo tautos apklausa taptų veiksminga, turi įvykti „mentaliteto atsivertimas“ ir „bažnytinių struktūrų persitvarkymas“. „Sinodinis procesas yra pamatinis ekleziologinės perspektyvos pasikeitimo momentas“, – patikino Rafael Luciani. Pasak jo, „popiežius Pranciškus Sinodu apie sinodalumą pradeda naują Vatikano antrojo susirinkimo įdiegimo fazę“.
Jam paliko gilų įspūdį popiežiaus sveikinimo kalba, kurioje kreipdamasis į Dievo tautą, tuoj pat priminė tai, kas ją pažymi: krikštas. Popiežius sakė, jog krikštas yra krikščionių žymuo. Tai svarbu, nes keičia mūsų tarpusavio santykį – santykį tarp tikinčiųjų ir ryšius su hierarchija. Tai buvo stiprus ir tiesioginis popiežiaus pamąstymas apie Dievo tautos ekleziologijos centriškumą.
Popiežius daug kartų yra sakęs ir prieš savaitę sinodinio proceso pradžioje pakartojo, kad Sinodas nėra parlamentas. Popiežiui svarbu, kad Bažnyčia toliau eitų sutarimo keliu, kuriuo ligi šiol ėjo. Sutarimas reiškia bendradarbiavimą, remiasi pašnekovų lygybe ir atpažinimo procesu, kuris gali būti greitas, vidutiniškai arba ilgai trunkantis. Sutarimui reikia daug laiko, gebėjimo būti neprisirišusiam prie savo idėjų ir atvirumo kito nusistatymui.
Jeigu Sinodas būtų kaip parlamentas, dauguma galėtų užgožti mažumas.
Jeigu Sinodas būtų kaip parlamentas, dauguma galėtų užgožti mažumas. Sutarimui reikia, kad mažumos ir dauguma rastų būdą susitarti ir kad susitarimas išreikštų Bažnyčios, o ne grupių ar pavienių individų sutarimą. Tai ženklina reikšmingą pasikeitimą, nes šitaip vyskupas yra įpareigojamas ne pats išreikšti vien savo balsą, o išsakyti Dievo tautos, kuriai atstovauja, balsą. Žinoma, vyskupams tai nauja, bet jie turi to išmokti. Tik šitaip Sinodas taps vieta, kurioje vyskupas kalba Dievo tautos balsu, o ne pagal savo asmeninį nusistatymą.
Rafael Luciani pripažino, jog sinodinio kelio procesas daugeliui vyskupijų yra nauja patirtis – jos tokio proceso nėra patyrusios. Todėl reikia keisti mentalitetą, iš naujo suderinti bažnytines struktūras, kad būtų galima apklausti Dievo tautą – įsiklausyti į ją. Prasidėjo pati svarbiausia fazė, nes dabar visi galime prašyti iš Bažnyčios to, ko visuomenė prašo iš Bažnyčios. Prašyti pasikeitimų, kad būtų daugiau dalyvavimo, visi jaustųsi įtraukiami, ne tik į pastoraciją, bet ir į Bažnyčios valdymą.
Dabar yra proga išgirsti visų, ne tik vyskupų, balsą, išgirsti Dievo tautą. Dažnai parapijose pasauliečiai laikomi pasyviais pastoracinių projektų, kuriuos tarsi iš viršaus nuleidžia kunigai ar net vyskupas, gavėjais. Be to, Sinodo sekretorius patikino, jog klausytis reiškia klausytis ne tik pakrikštytųjų, bet visų, kurie gali prisidėti, – įskaitant ateistus ir agnostikus.
Sinodinis procesas bus tikras klausymasis: Bažnyčios, kuri klausosi pasaulio, o ne tik savęs pačios. Jei tai neįvyks, Bažnyčia liks institucija, esanti tik dėl savęs, užsisklendusi savyje, be tikro atsivertimo, pasakė R. Luciani.
