Aptariant skirtingų rasių vaidmenį kino istorijoje, įprasta kalbėti apie juodaodžių, Artimųjų Rytų gyventojų, lotynų amerikiečių bei kitų rasių atstovų vaizdavimo stoką. Tačiau, manau, kad būtų tikslinga į problemą pažvelgti ir iš kitos pusės.
Pradėkime nuo neseniai sukurto dokumentinio „Netflix“ serialo „Karalienė Kleopatra“ (Queen Cleopatra), kuriame pagrindinį – Kleopatros – vaidmenį atliko juodaodė aktorė Adele James. Ar tai sveikintina? Čia turtbūt svarbus faktas, kad Kleopatra nebuvo juodaodė. Ši faraonė buvo kilusi iš Ptolemėjų dinastijos, kurią pradėjo vienas iš Aleksandro Didžiojo karvedžių. Aleksandras ir jo karvedžiai buvo makedoniečiai, t.y. graikai, kurie, kaip žinome, nėra juodaodžiai. Esama iniciatyvų kurti įvairias teorijas apie Egipto valdovų santuokas su vietinių populiacijų atstovais ir tokiu būdu įvykusią rasinę asimiliaciją.
Tačiau galima pažvelgti į Kleopatros gyvenamuoju laikotarpiu sukurtas ją vaizduojančias freskas ar skulptūras, kurios aiškiai atspindi graikiškus veido bruožus. Taip pat vertėtų įsiklausyti į Egipto istorikų nuomonę. Štai dr. Mustafa Waziri, aukščiausios Egipto antikvarinių vertybių tarybos generalinis sekretorius, pasirinkimą Kleopatros vaidmenį patikėti juodaodei aktorei apibūdino kaip „Egipto istorijos klastojimą ir akivaizdžią istorinę klaidą“. Šis gan ilgas situacijos apibūdinimas reikalingas siekiant iliustruoti, kaip konkrečiu atveju yra iškraipoma istorija.
Vertėtų paminėti, kad šis atvejis nėra išskirtinis. Juodaodžiai aktoriai pasirinkti ir Karlo Gustavo Emilio Mannerheimo, Anos Bolein, Julijaus Cezario, Hanibalo Barkos, Karaliaus Saliamono, Magaretės D’Anžu, Roberto de Bomonto, Žanos D‘Ark bei kitiems istoriniams vaidmenims.
Žinoma, negalima nuneigti, jog ankščiau minėtos kitų rasių atvaizdavimo stokos būta; kino istorijoje baltaodžiams dažnai būdavo skiriami vaidmenys, kurie originaliame tekste ar istorijoje atitekdavo kitų rasių atstovams. Šis reiškinys įvardintas kaip „whitewashing“ . Tačiau, žvelgiant į pastarojo dešimtmečio filmus ir laidas, pastebima aiški tendencija, kai „whitewashing“ virsta atvirkštine savo versija – „blackwashing“. Šiuo atveju jau kitų rasių atstovai, ypač juodaodžiai, perima tradiciškai baltaodžiams priskirtinus vaidmenis.
Čia galima klausti, kodėl iškreipti istorijos atvaizdavimą, siekiant padaryti jį patrauklesniu kitoms rasėms, yra blogas dalykas. Atsakymas į šį klausimą yra daugialypis. Visų pirma, jei toks iškraipymas laikytinas tinkamu, tai turėtų galioti ir jį taikant priešinga kryptimi. Įdomu, ar plačioji žiniasklaida sveikintų baltaodžio atliekamus Šakos Zulu, Nelsono Mandelos, Harietos Tubman, Muhamedo Ali, Martino Liuterio Kingo ar Baracko Obamos vaidmenis? Numanomas atsakymas į šį klausimą, tikėtina, leidžia suvokti aptariamo požiūrio ydas.
Negana to, siekis įtraukti juodaodžius į istoriją, kurioje jie nebuvo vaizduojami, leidžia daryti prielaidą, kad toks socialinės įtraukties metodas taikomas dėl pačių juodaodžių istorijos skurdumo. Nes jei juodaodžiai turėtų turtingą istoriją, jie tikriausiai būtų gausiai reprezentuojami kino industrijoje? Nors ir tiesiogiai nesuformuluota, tačiau veiksmų implikuojama prielaida, kad šios rasės asmenų istorijos faktiškai nėra, – neabejotinai klaidinanti. Pažvelkime į turtingiausiu žmogumi istorijoje tituluojamą Malio imperatorių Mansa Musa, vergu gimusį ir JAV senatoriumi tapusį Blanche Bruce, Jasuke – vergijoje gimusį sudanietį, tapusį pirmuoju ne japonų kilmės samurajumi, arba kitus įkvepiančius pavyzdžius. Apie šias asmenybes filmų nėra arba į juos investuojami labai menki resursai.
Esminė problema čia – filmų kūrėjų suvokimas, kad juodaodžių istorijos ekranizacijos nebus labai pelningos. Todėl, užuot populiarinus jų istoriją, juodaodžius aktorius stengiamasi įterpti pasakojant apie kitas rases. Tokiu būdu susižeriamas pelnas už populiarios tematikos filmus ir inscenizuojama kova už šios rasės žmonių reprezentaciją. Tuo tarpu juodaodžių istorija stumiama į paraštes; vienintelis jiems liekantis tapatybės suvokimo kelias – matyti save per prizmę istorijos, kurios dalimi jie nebuvo (ypač jei kalbame apie senesnius laikotarpius vaizduojančias ekranizacijas).
Eddie George vaidina Julijų Cezarį / Soc. tinklų nuotr.
Galiausiai paminėtinas ir nė kiek ne mažiau svarbus politinis aptariamos praktikos motyvas. Įtraukiant kitų rasių atstovus į svetimą istoriją, žmonėms sukuriamas klaidingas įspūdis, jog moderni multikultūralizmo praktika yra jau istoriškai nusistovėjęs reiškinys, kuris yra visiškai natūralus ir sveikas visuomenei. Tokiu būdu prisidedama prie globalizmo ideologijos, naikinančios tautinį identitetą ir nusistovėjusias moralės normas.
Labai panaši situacija ir fantastinių bei mitologinių filmų žanre. Čia, žinoma, galima kelti retorinį klausimą, kodėl fantastikos žanras, kuris nesiekia atspindėti tikrovės autentikos, negali sau leisti kitų rasių aktorių baltaodžių vaidmenims. Kartais tikrai gali. Jei kalbama apie dabartį ar ateitį vaizduojančią fantastiką, į tokias ekranizacijas tikrai galima įtraukti visų rasių atstovų (visgi logiška tai daryti tik tokiu atveju, jei ekranizacijose figūruojančių šalių demografinė situacija realiai atspindi tą, kuri vaizduojama kino ekrane). Tačiau, jei kalbama apie istorija ar mitologija paremtus fantastinius filmus, jiems galioja argumentai, išsakyti aptariant istorines ekranizacijas. Jei nenorime, kad Afrikos mitologijos personažus vaizduotų baltaodžiai, taip pat neturėtume norėti juodaodžio Dzeuso, Achilo ar Lanceloto. Analogiškai, jei nenorime, kad Afrikos autorių fantastiniuose kūriniuose juodaodžius vaidintų baltaodžiai, neturėtume sutikti, kad anglosaksų, skandinavų, bei germanų mitologija paremtame J. R. R. Tolkieno pasaulyje baltaodžių vaidmenyse derėtų figūruoti juodaodžiams.
Istorijos perrašyti negalime, tačiau galime ją visapusiškai pažinti. Bandydami istoriją derinti prie dabartinės visuomenės nuotaikų ar politinių užgaidų, nuo šio pažinimo tolstame ir renkamės gyventi nuo realybės nutolusiame pasaulyje. Šis iškreiptas lygybės siekis neabejotinai kyla iš progresyviosios kairės – jos atstovai patys to net nebando slėpti. Tačiau, kaip iliustruoja aukščiau pateiktas tekstas, tokia praktika neatneša nei tikros lygybės, nei gėrio; ji tekuria kognityvinį chaosą ir piešia ideologizuotą, tendencingai transformuotą istorijos perspektyvą, neišvengiamai iškreipiančią ir santykį su dabartimi.
