Velykinis Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio sveikinimas, kurį ir skelbiame.
Mieli broliai kunigai, vienuoliai, vienuolės ir visi geros valios žmonės,
Nuoširdžiausiai sveikinu visus, sulaukusius džiugaus Kristaus Prisikėlimo ryto. Šį rytą trokštu pakviesti visus su pasitikėjimu žvelgti į Prisikėlusio Kristaus meilės pergalę. Išganytojas visiems primena: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“.
„Ar tai tiki?“ (Jn 11, 25–26), viltingai mūsų klausia prisikėlęs Kristus. Mes kartu su apaštalu Petru turime atsakyti džiugiu, pilnu pasitikėjimo žodžiu: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68).
Prisikėlęs Kristus mums atneša nepaprastai džiugią dovaną. Evangelijoje pagal Joną, Jėzus sako mokiniams: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 23). Visi esame silpni ir nuodėmingi, tačiau Viešpats randa būdą padovanoti mums naują gyvenimą. Gyvenimą, kuriame mes turime jėgų prisikelti naujam gyvenimui.
Mums reikia atsigręžti į Meilės šaltinį – Dievą ir tuomet atsiras jėgų nugalėti nuodėmę. Juk tik nuodėmė stumia žmogų į blogį ir atskiria nuo Dievo. Mums visiems reikia prisiartinti prie klausyklos, nuoširdžiai atlikti išpažintį ir išgirsti kunigo lūpomis ištartus Viešpaties žodžius: „Tavo nuodėmės tau atleistos, eik ramus ir daugiau nebenusidėk“ (plg. Jn 8, 11). Šį išlaisvinantį džiaugsmą dar giliau patvirtina Viešpaties žodžiai pasakyti apaštalams, o kartu ir mums visiems: „Džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20b).
Džiaugdamiesi, kad mūsų vardai jau yra įrašyti danguje, eikime tuo keliu, kuriame į kiekvieną žmogų pažvelgsime mylinčio Kristaus akimis. Juk jam brangus kiekvienas žmogus. Jis trokšta, kad mes visi būtume laimingi. Esame jo mylimi. Jei Kristus mus taip myli ar ne laikas ir mums mylėti. „Iš to pažins, kad esame jo mokiniai, jei mylėsime vieni kitus“ (plg. Jn 13, 35).
Evangelistas Jonas sako: „Dievas yra meilė ir kas pasilieka meilėje, pasilieka Dieve ir Dievas pasilieka jame“ (1 Jn 4, 16). Tad labai svarbu susivienyti su Kristumi ir gyvai patirti jo artumą. Kartais atrodo, kad žmonės ateidami į bažnyčią daro Dievui paslaugą, tarsi malonės reiktų Jam, o ne žmogui. Juk šventoji Mišių auka yra gyvybe trykštantis šaltinis, iš kurio reikia dažnai gerti, kad įvyktų vidinis tikinčiojo žmogaus perkeitimas.
Popiežiaus namų pamokslininkas kardinolas Raniero Cantalamessa tikinčiųjų sakramentinį gyvenimą palygina su dovana, kuri niekada neišpakuojama. Sakramentai yra begalinė Dievo meilės dovana. Per juos pasireiškia Dievo meilė mums. Tai brangenybės, kurios mūsų gyvenimą padaro visavertį, turtingą, džiugų ir laimingą.
Didysis krikščionių mistikas šv. Kryžiaus Jonas sako: „Kur nėra meilės, įdėkime meilės ir gausite meilės, nes gyvenimo saulėlydyje būsime teisiami pagal tai, kiek mylėjome“. Kuo labiau mylėsime savo artimą, tuo labiau mylėsime Dievą. Be meilės niekas neturi vertės. Ištarę, „Jėzau, Tu mane myli, aš pasitikiu Tavimi“, visą savo gyvenimą sudedame į Jėzaus rankas ir mokomės iš Jo. Jėzus sako: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29b).
Brangūs broliai ir seserys, Prisikėlęs Kristus mus kviečia į meilės ir tiesos kelionę. Šioje kelionėje mes jau dabar turime kurti dangų, nes dangus yra ten, kur mes įsileidžiame Prisikėlusį Kristų, o kur jis lieka nepriimtas ir nemylimas ten yra pragaras.
Mielieji, įsileiskime Prisikėlusį Kristų į šeimas ir visą kasdienybę, kad gyvenimas žemėje būtų mielas, o susitikimas Danguje būtų nesibaigianti džiaugsmo ir meilės Tėvynė.
