Šėtono kunigu vadinamas Bartolo Longo (Bartolo Longo) atsigręžė į Dievo Motiną, liūdėdamas dėl savo nuodėmių, taip stipriai, kad Jonas Paulius II paskelbė jį „Marijos žmogumi”.
Kartais skaityti šventųjų gyvenimus yra atgrasu. Galbūt jie, kaip ir mes visi, buvo netobuli, tačiau gali atrodyti, kad nė vienas iš jų iš tikrųjų niekada nenusidėjo taip, kaip tai daro dabartiniai žmonės. Netgi šventasis Augustinas buvo padorus vaikinas pagal šiandieninius standartus. Tiems, kurie padarė siaubingus pasirinkimus, lengva jaustis nusivylusiems.
Kas buvo palaimintasis Bartolo Longo?
Kaip ir daugelis šventųjų, Bartolo Longo augo atsidavusioje katalikų šeimoje. Kitaip nei dauguma šventųjų, Bartolo dvidešimtmetį praleido kaip šėtono kunigas.
Gimęs 1841 m., Bartolo Longo neteko tėvo, kai jam buvo vos 10 metų. Nuo to laiko jis vis labiau tolo nuo katalikų tikėjimo. Pradėjęs universitetines studijas Neapolyje, universitete, kuriame studijavo pats šventasis Tomas Akvinietis, jis troško visapusiškai įsitraukti į pasaulietinio universiteto patirtį. XIX a. vidurio Italijoje tai reiškė antiklerikalizmą, ateizmą ir galiausiai okultizmą.
Bartolo pradėjo lankytis spiritizmo seansuose, eksperimentavo su narkotikais ir net įsitraukė į orgijas. Jis viliojo žmones nuo katalikų tikėjimo, viešai tyčiojosi iš savo vaikystės bažnyčios. Netrukus gavęs teisininko diplomą jis buvo „įšventintas” šėtono kunigu. Jam intonuojant šventvagiškus žodžius, salės sienos drebėdavo, o bejausmiai šūksniai gąsdino susirinkusiuosius.
Šėtonas gundo sielą – kaip nuo jo apsisaugoti?
Netrukus Bartolo pasijuto paranojiškas ir nelaimingas, atsidūręs ant nervinio išsekimo ribos. Jam įsikibus šėtoniškų praktikų, jo šeima tuo metu meldėsi.
Kaip ir šv. Augustinui, ištikimos Bartolo šeimos maldos galiausiai sugriovė pykčio ir nuodėmės sieną, kurią Bartolo buvo pastatęs aplink save. Vieną naktį jis išgirdo savo mirusio tėvo balsą, šaukiantį jį: „Grįžk pas Dievą!”
Apstulbęs Bartolo aplankė netoliese gyvenusį draugą, profesorių Vincenzo Pepe (Vinčenzą Pepę). Supratęs, kas nutiko Bartolo, jis sušuko: „Ar nori mirti beprotnamyje ir būti amžinai pasmerktas?” Jis turėjo omenyje ne tai, kad Bartolo bus pasmerktas dėl beprotybės, bet tai, kad nuodėmingi pasirinkimai, kuriuos jis darė būdamas sveikas, neišvengiamai ves į beprotybę ir prakeikimą. Pepe drąsa, kuria jis atkreipė dėmesį į draugui gresiantį pavojų, pralaužė Bartolo gynybą, ir netrukus jis sutiko susitikti su dominikonų kunigu tėvu Alberto Radente (Albertu Radente).
Tėvas Alberto lėtai dirbo su jaunuoju teisininku, ragindamas jį atlikti nuodugnią išpažintį. Po mėnesio vadovavimo Bartolo pagaliau gavo išrišimą ir pradėjo savo darbą – traukti žmones atgal pas Kristų. Jis atsistodavo viduryje kavinių ir studentų vakarėlių ir smerkdavo okultines praktikas. Tarnavo vargšams ir mokė neišmanėlius; po šešerių metų tokio darbo, per Rožinio Dievo Motinos šventę davė pasauliečio dominikono įžadus.
Tada, apsivalęs ir įšventintas, Bartolo apsilankė paskutiniame seanse. Įėjęs į vidų, jis pakėlė rožinį ir sušuko: „Atsisakau spiritizmo, nes jis tėra klaidų ir melo labirintas.”
Tačiau dėl visko, kas jam buvo atleista, Bartolo, kaip ir dauguma mūsų, kovojo su praeities prisiminimais. Jis jautėsi nevertas Dievo atleidimo bei įsitikinęs, kad yra netyras, visam laikui paženklintas nuodėmės.
Vieną dieną, rinkdamas nuomos mokestį iš skurstančių Pompėjos apylinkių ūkininkų, Bartolas ėmė svarstyti apie savo ankstesnį gyvenimo būdą.
„Nepaisant mano atgailos, galvojau: aš vis dar esu pašvęstas šėtonui, tebesu jo vergas ir nuosavybė, nes jis laukia manęs pragare. Svarstydamas apie savo būklę, patyriau gilų nevilties jausmą ir vos nenusižudžiau.”
Tą akimirką Bartolo prisiminė vaikystės rožinį ir Švenčiausiosios Motinos meilę. Jis pajuto, kaip Dievo Motina jam pasakė, kad jo kelias į dangų eina mokant kitus melstis rožinį.
Bartolo persikėlė į Pompėją, kur įkūrė rožinio grupes, organizavo marijines procesijas ir pradėjo rengti Rožinio Dievo Motinos šventovę. Jo darbus finansavo grafienė di Fusco, su kuria jis dirbo taip artimai, kad ėmė sklisti gandai apie jų artimus santykius. Nors Bartolo buvo davęs asmeninį skaistybės įžadą, popiežius Leonas XIII paskatino jį vesti grafienę; abu sudarė celibatinę santuoką, ir toliau tarnavo vargšams.
Daugiau kaip 50 metų Bartolo pamokslavo apie rožinį, steigė mokyklas vargšams, našlaičių prieglaudas nusikaltėlių vaikams, ir pavertė mirties miestą Pompėją pašvęstu gyvajai Dievo Motinai. Per jo beatifikaciją šventasis Jonas Paulius II, pats bene marijiškiausias popiežius nuo šv. Petro laikų, paskelbė palaimintąjį Bartolo Longo „Marijos žmogumi”.
