Ko gero, Tūkstantmečio mokyklos projektas jau pradėjo skintis kelią. Tai rodo suaktyvėjusios ir neramios diskusijos savivaldybėse, bendruomenėse. Kad ir kokie geri tikslai yra keliami šiam projektui, visgi kol kas galima dėti tūkstančius klaustukų Tūkstantmečio mokyklai.
Taip, yra mokyklų su mažėjančiu mokinių skaičiumi, kurios jau pačios ir be Vyriausybės įsikišimo yra pasiruošusios reformuotis. Bet negalima, prisidengiant ,,tūkstantmečio mokyklos“ projektu, uždaryti gerai ir profesionaliai veikiančių mokyklų. Tokių mokyklų turime daug.
Dažnai yra bandoma sakyti, kad per daug kvadratų tenka vienam mokiniui, kad tai yra neefektyvu. Mokyklos sparčiai renovuojamos, ir didžioji jų dalis jau yra renovuotos, o naujos erdvės kaip tik sukuria saugumą ir leidžia kurtis inovatyvioms idėjoms.
Pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlymus, panaikinus jungtines klases, savivaldybės nebegautų dalies mokymo lėšų, tuo metu didžiosiose mokyklose, atvykus papildomam skaičiui mokinių, klasių komplektų skaičius praktiškai nepadidėtų. O tai reiškia didelius krūvius mokykloms, ypač mokytojams, su tuo pačiu finansavimu. Įtariu, kad švietimo – mokyklų – reforma bus skaudi ne vienai savivaldybei, o persiorientuoti reikės ne vienų metų, nes tai palies šeimas, kurios yra remiamos savivaldybių socialinėmis programomis. Jų skaičius dabar yra dar labiau išaugęs dėl sunkiai valdomos pandemijos.
Kaip teigia savivaldybės, daugiau gimnazijos klasių sudarymas reikštų dalies mokyklų sunaikinimą. Anot reformos rengėjų, 210 mln. iki 2026 metų atiteks 150-iai mokyklų. O kas likusioms, kurių yra devyni šimtai? NULIS. Ir ką pasakyti jų direktoriams, kurių gimnazijos ir dabar yra atviros, šiuolaikiškos ir inovatyvios?
Pagal Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pateiktą projektą mokytojai praras darbo vietas, o padidinus klasėse mokinių skaičių vėl didėja rizika atsirasti patyčių ir smurto formoms, mokiniams tektų įveikti gerokai didesnius atstumus iki naujų mokyklų, nes vietinės bus uždarytos.
Leiskite paklausti: o kur lieka vaikų teisė į poilsį, laisvalaikį? Vaiko gerovė taip pat turi būti užtikrinta, kaip to reikalauja Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija. Padaryta žala jau ir dabar labai didelė, kadangi mokiniams nebuvo leista eiti į mokyklas, vyko nuotolinis mokymasis. Turime rezultatą: psichologinė būsena ir fizinis neaktyvumas pasiekė liūdnus skaičius, kaip ir smurto protrūkiai šeimose.
Tūkstantmečio mokyklos idėja stipriai abejoja ir švietimo bendruomenė, kuri jau dabar kvestionuoja tokios idėjos naudą ir privalumus trūkumų kontekste. Kaip trūkumus bendruomenė įžvelgia ne tik diskriminaciją, bet ir įžvelgia, kad Tūkstantmečio mokyklos idėjai keliami tikslai jau trys dešimtmečiai yra taikomi kiekvienoje šalies mokykloje. Plačiau su švietimo bendruomenės abejonėmis, galima susipažinti čia (kalba netaisyta).
Ir pabaigai. Joniškis, Molėtai, Skuodas, Pakruojis, Ukmergė, Alytaus regionas, Birštonas – tai ne Vilnius, Kaunas ar Klaipėda. Čia kitas socialinis gyvenimas, kitokie atlyginimai. Gal pirma padarykite bandomąją Tūkstantmečio mokyklą, kuri įneš aiškumo, atskleis privalumus ir trūkumus, o tada spręskime dėl tolimesnio projekto vystymo? Juk vaikai – tai ne projektas, kuriais galima eksperimentuoti.
Kviečiu Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją kurti, tobulinti, skatinti mokytis, bet ne griauti ir perdaryti tai, kas yra gimnazijų, progimnazijų mokytojų ir jų direktorių sukurta ir aukštai vertinama ne tik Lietuvoje.
