JAV tyrimas atskleidė, kad beveik pusę amžiaus susituokę žmonės dažniau save apibūdina kaip „labai laimingus” nei nesusituokę, o šeimyninė padėtis yra svarbiausias veiksnys, lemiantis asmens laimės lygį, praneša „Christian Post”.
Ataskaitoje „Socialinė ir politinė laimės demografija”, kurios autorius – Samas Peltzmanas iš Čikagos universiteto Booth School of Business, nagrinėjamos Čikagos universiteto NORC atlikto Bendrojo socialinio tyrimo tendencijos per pastarąjį pusšimtį metų.
Bendrajame socialiniame tyrime, kuris atliekamas nuo 1972 m., o nuo 1990 m. – kas dvejus metus, respondentų klausiama: „Kaip manote, kaip gyvenate šiomis dienomis – ar pasakytumėte, kad esate labai laimingas, gana laimingas, ar nelabai laimingas?”.
Liepos 21 d. paskelbtoje S. Peltzmano ataskaitoje atskleidžiama, kad „šeiminė padėtis yra labai svarbus laimės rodiklis”. Jis analizavo atsakymus į klausimą apie laimę visuose įvairiuose bendruosiuose socialiniuose tyrimuose, atliktuose nuo 1972 m., išskyrus naujausius 2020-21 m. atliktus tyrimus.
S. Peltzmanas perskaičiavo apklausų atsakymus pagal skalę nuo -100 iki 100, kur -100 reiškia atsakymus, rodančius, kad žmonės yra „nelabai laimingi”, 0 – atsakymus tų, kurie teigė esantys „gana laimingi”, o 100 – pareiškimus, kad žmonės yra „labai laimingi”.
Pagal S. Peltzmano pateiktą duomenų interpretaciją, susituokę žmonės laimės skalėje laikui bėgant nuolat gauna 30 balų daugiau nei nesusituokę.
„Joks vėlesnis gyventojų skirstymas į kategorijas neduoda tokio didelio laimės skirtumo tarp tiek daug žmonių”, – rašė jis. S. Peltzmanas pridūrė, kad „maža laimė būdinga visų tipų nesusituokusiems asmenims”, turėdamas omenyje našlius, išsiskyrusius ir niekada nesusituokusius respondentus.
Ataskaitos pradžioje S. Peltzmanas pažymėjo, kad egzistuoja „laimės nuošliauža”, kai vidutinė JAV gyventojų dalis, save laikančių „labai laimingais”, yra maždaug 70-30 proc. didesnė nei tų, kurie save apibūdina kaip „nelabai laimingus”. Apmąstydamas susituokusių ir nesusituokusių respondentų nurodomo laimės lygio skirtumus per daugelį metų, S. Peltzmanas padarė išvadą, kad „laimės nuošliauža kyla tik iš susituokusių žmonių”.
Pabrėždamas nedidelį „S. bendros laimės sumažėjimą nuo 2000 m.”, Peltzmanas teigė, kad „šios tendencijos yra susijusios su pastaruoju metu sumažėjusiu santuokų skaičiumi”.
Konkrečiai, bendra laimė iki 2000 m. vidutiniškai siekė 23,7, o po 2000 m. sumažėjo iki 19,7. Tyrėjas nurodė, kad gyventojų, kurie save vadina „labai laimingais”, dalies sumažėjimas atitinka santuokų skaičiaus sumažėjimą 9,9 procentinio punkto po 2000 m., palyginti su laikotarpiu iki tūkstantmečio pradžios.
Metų eigoje atlikta sąlyginių skirtumų analizė, t. y. „laimės skirtumai tam tikrose grupėse, kai kiti skirtumai yra pastovūs”, rodo, kad pagal šeiminę padėtį deklaruojamų laimės lygių skirtumai viršija pagal kitus demografinius veiksnius suskirstytų grupių laimės skirtumus.
Nors 1972-2018 m. susituokę žmonės buvo vidutiniškai 23,82 punkto laimingesni už nesusituokusius, tuo pačiu laikotarpiu baltaodžiai buvo vidutiniškai 10,79 punkto laimingesni už juodaodžius.
Be to, koledžų absolventai buvo laimingesni už vidurinių mokyklų absolventus 5,87 punkto, moterys buvo laimingesnės už vyrus 4,04 punkto, vidurinių mokyklų absolventai buvo 3,12 punkto laimingesni už abiturientus, vyresni nei 45 metų amerikiečiai buvo 2,86 punkto laimingesni už savo jaunesnius kolegas, respondentai, „šiek tiek studijavę koledže”, buvo 1,87 punkto laimingesni už koledžų absolventus, o gyvenantys dideliuose miestuose buvo 2,87 punkto mažiau laimingi nei gyvenantys kitose vietovėse.
Be šeimyninės padėties, S. Peltzmano ataskaita taip pat atskleidė ryšį tarp asmens politinės ideologijos ir jo laimės lygio. Nors Bendrajame socialiniame tyrime respondentų prašoma save įvertinti pagal 7 balų kairės-dešinės skalę, S. Peltzmanas respondentus suskirstė į konservatyvių, nuosaikių ir liberalių pažiūrų kategorijas. „Konservatoriai yra maždaug 9 punktais laimingesni už liberalus ir 7 punktais laimingesni už nuosaikiuosius”, – paaiškino jis.
