Kai Bažnyčia netenka savo vyriausiojo ganytojo – ar tai būtų popiežiaus mirtis, ar atsistatydinimas – įsigalioja laikotarpis, vadinamas sedes vacante – lotyniškai „laisvas sostas“. Po Pranciškaus mirties dabar Bažnyčioje prasideda šis laikotarpis.
Tai ne tik pereinamasis laikas, kai laukiama naujo popiežiaus, bet ir gilus Bažnyčios teologinis, liturginis ir istorinės tapatybės atspindys. Šis laikotarpis turi ilgametę raidą ir yra neatsiejamas nuo institucionės Bažnyčios brandos bei išbandymų, per kuriuos buvo išmokta laukti naujo pontifiko su pagarba, malda ir atsakomybe.
Terminas „sedes vacante“ kilo viduramžiais, kai pradėjo aiškėti popiežiaus institucijos formos ir rinkimų struktūra. Iki XI amžiaus popiežių rinkimai dažnai būdavo paveikti Romos aukštuomenės, imperatorių ar net gatvės minios.
Pirmasis reikšmingas bandymas įvesti tvarką į šį procesą įvyko 1059 m., kai popiežius Mikalojus II paskelbė dekretą In Nomine Domini. Šiame dokumente pirmą kartą buvo nustatyta, kad vieninteliai teisėti popiežiaus rinkėjai yra kardinolai. Tai suformavo pamatą sistemingai rinkimų procedūrai, kuri palaipsniui įgavo konklavos – uždaro kardinolų susirinkimo – formą.
Viduramžiais sedes vacante kartais trukdavo ne kelias dienas ar savaites, bet mėnesius ar net metus. Vėliau, per Vakarų schizmos laikotarpį (1378–1417 m.), Bažnyčia išgyveno dar didesnę krizę – tuo metu buvo net keli popiežiai ir antipopiežiai, o Petro sostas tapo geopolitinių jėgų kovos lauku. Toks padalijimas įvedė į sedes vacante laikotarpį papildomų iššūkių – susipriešinimą, netikrumą, pasitikėjimo praradimą. Tik 1417 m. Konstancos susirinkime išrinkus Martyną V, situacija stabilizavosi, o Šventasis Sostas grįžo prie vieningos vadovybės.
Moderniaisiais laikais sedes vacante tapo gerai apibrėžtu ir griežtai reglamentuotu laikotarpiu. 1917 m. Kanonų teisės kodeksas detaliai apibrėžė visą šio laikotarpio tvarką – nuo pareigų perdavimo iki konklavos organizavimo. Tai dar labiau išplėtė 1983 m. atnaujintas Kanonų teisės kodeksas ir šv. popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkoji konstitucija Universi Dominici Gregis (1996 m.), kuri reglamentavo visus popiežiaus rinkimo aspektus.
Vienas reikšmingiausių sedes vacante pavyzdžių įvyko 2005 m., kai mirė šv. Jonas Paulius II. Pasaulis stebėjo, kaip po jo mirties 26 metus vadovavusi Bažnyčia atsidūrė pereinamojoje tyloje. Per 17 dienų buvo išrinktas naujasis popiežius Benediktas XVI.
2013 m. sedes vacante įgijo naują dimensiją – pirmą kartą per šešis šimtus metų popiežius atsistatydino savo valia. Benediktas XVI paskelbė, kad dėl sveikatos nebegali tinkamai eiti Petro įpėdinio pareigų, ir tai įsigaliojo 2013 m. vasario 28 d. 20:00 val. Tą akimirką Šventasis Sostas liko be ganytojo – bet ne be vilties. Kardinolai sugrįžo į Siksto koplyčią, ir jau kovo 13 d. pasauliui buvo paskelbtas Habemus Papam – popiežius Pranciškus, pirmasis jėzuitas ir pirmasis Lotynų Amerikos popiežius.
Per sedes vacante laikotarpį visa Bažnyčia laikinai sustabdo sprendimus, bet nesustoja melstis. Visi tikintieji kviečiami melstis, kad Šventoji Dvasia vestų kardinolus ir visą pasaulį į naują pradžią. Simboliškai tai yra Bažnyčios „dvasinė advento“ būsena – laukimas ne šviesų ar datų, bet asmens, kuris vėl ištars Petro žodžius: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“
Vatikano vėliava sedes vacante laikotarpiu turi specialų ženklą – ant raudono fono vaizduojami du sukryžiuoti raktai ir skeptras vietoj popiežiaus tiaros.
Štai todėl sedes vacante nėra tuštuma, o kupinas vilties tarpsnis. Istorinis, dvasinis ir liturginis laikas, kai Bažnyčia, sustojusi trumpam, giliai kvėpuoja ir leidžiasi būti vedama Dvasios į naują, dar nežinomą, bet Kristaus pažadu grįstą aušrą.
