2022-aisiais Lietuvoje minimus Savanorystės metus gruodžio 28 d. Vilniuje užbaigė padėkos Caritas savanoriams šventė. Į Ukrainos centrą Vilniuje suvažiavo savanoriai iš visos Lietuvos, juos sveikino pirmoji ponia Diana Nausėdienė, Apaštališkasis nuncijus Lietuvoje Petar Rajič, kardinolas Sigitas Tamkevičius, Lietuvos vyskupai, socialinės politikos architektai ir praktikai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) duomenimis, iki 2020 m. Lietuvoje savanoriavo vos 15 proc. gyventojų. Pasak Lietuvos Caritas generalinės sekretorės Deimantės Bukeikaitės, pandemija, o paskui karas Ukrainoje labai paspartino įsitraukimą į savanorystę. Neatlygintinai savo laiku, darbu, žiniomis ėmė dalintis savanorių artimieji, pažįstami, draugai, kiti anksčiau nesavanoriavę žmonės, nes matė, kad ligoniams, garbaus amžiaus žmonėms reikia vežti vaistų, maisto, apskambinti vienišus, pakalbinti negalinčius pamatyti savo vaikų, anūkų, pavaduoti karantine esančius slaugos, globos namų, ligoninių darbuotojus ir t. t.
„Karo pradžioje kilus pabėgėlių bangai, dar daugiau savanorių telkėsi rinkti paramą, registruoti, apgyvendinti atvykstančius, rūšiuoti drabužius. Plėtėsi ir šeimų savanorystė. Tėvai vedėsi atžalas į Caritas sandėlius padėti pakuoti humanitarinių paketų. Ir vaikai taip didžiavosi, kad prisideda! Matėme jų pasidalijimus socialiniuose tinkluose su prierašais po nuotraukomis: „Ir aš – Caritas savanoris“ – įsiminė organizacijos vadovei.
Savanoriška veikla Lietuvoje įteisinta tik 2011-aisiais. Socialinių mokslų centro direktoriaus Boguslavo Gruževskio teigimu, šioje srityje mes atsiliekame Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, vienas darbingo amžiaus šveicaras vidutiniškai dalyvauja šešių nevyriausybinių organizacijų veiklose.
Prof. B. Gruževskis savanorystę vadina atsaku į socialinę atskirtį, nelygybę ir skurdą. Ne tik materialinį, bet ir patiriamą dėl vienišumo, riboto viešųjų paslaugų prieinamumo regionuose, informacinės ar technologinės atskirties sparčiai plečiantis skaitmenizacijai.
Kaip pabrėžia Caritas globėjas arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, po vieną nesame stiprūs, pagundos mus neša į užsidarymo būvius, tokius kaip socialiniai tinklai, „mano namai – mano tvirtovė“, „nelįskit į akis, aš pavargęs“ ir pan.
„Įprotis neperžengti namų slenksčio, neiti į bendrystę pradeda traukti žemyn. Todėl ir verta vieniems kitus pakviesti savanorystei. Tam tarnauja jungtinės Caritas padrąsinimo pajėgos, pagaliau – Bažnyčia, kurioje vieni kitus sutinkame ir esame kviečiami skelbti Evangeliją ne vien žodžiais, bet ir darbais“, – sakė arkivysk. K. Kėvalas. Caritas stiprybė – beveik 4 tūkst. savanorių visoje Lietuvoje. Vyriausiai – greitai 90, jauniausias – dar tik gims, bet jau turėdamas savanorystės patirties, nes mama aktyvi savanorė.
Pasaulinė katalikiška Caritas organizacija humanitarinę pagalbą vargstantiems teikia nepriklausomai nuo jų religijos, amžiaus, lyties, ar kitų skirtumų. Caritas Lietuvoje yra sukūręs vaikų dienos centrų ir pagalbos šeimai tinklą, atsiliepia į sergančių, vienišų, vyresnio amžiaus žmonių poreikius, stokojančius aprūpina maistu, drabužiais ir kitais daiktais, įgyvendina programas patiriantiems benamystę, smurtą, priklausomybes, o migrantams, pabėgėliams, nuteistiesiems, darbo neturintiems asmenims padeda integruotis į visuomenę. Vien per praėjusius metus organizacijos pagalbos sulaukė apie 40 tūkst. žmonių.
