„Vyras ir moteris yra skirtingi, tačiau lygiaverčiai. Labai svarbu, kad jie neužgožtų vienas kito, nežemintų, bet gerbtų vienas kito skirtingumus ir taip papildytų vienas kitą,“ – teigia penkių vaikų mamabei šv. Juozapo katalikiškos mokyklos vadovė Rūta Šalkauskienė. Dalindamasi savo gyvenimo patirtimi, ji pabrėžia, kad kartais stereotipais vadiname dalykus, kurie iš tikrųjų yra iš prigimties atsineštos savybės, natūraliai būdingos moterims ar vyrams. Būtent todėl reikia būti atsargiems, kai bandome rauti iš visuomenės tam tikrus standartus, kad nesukurtume dar blogesnių ar žalingesnių.
Rūta, papasakokite apie savo vaikystę. Ar nejautėte, kad jums būtų primetami stereotipai, kokia turėtumėte būti?
Vaikystėje aš buvau ta, kuri lipdavo į medžius, važinėdavo dviračiu ir nuolat vaikščiojo nubrozdintomis kojomis. Tuo metu buvo madingos trumpos suknelės ir kojinės iki kelių. Mama sakydavo: „Dieve, Dieve, veduosi tą savo mergaitę, o pas ją vieni šašai ant tų kojų. Kaip tu šitaip, būdama mergaitė, sėdi tuose medžiuose, lakstai su dviračiais, žaidi su berniukais.“ Aš pasiklausydavau, ką sako mama, bet realiai nelabai suprasdavau, apie ką ji kalba. Taigi ir toliau lipdavau į tą medį ir važinėjau dviračiu. Bet tai absoliučiai man neteikė dvejonių, kad aš esu mergaitė. Atėjus laikui aš puikiai supratau, kad noriu būti graži. Kai eidavome su mama į miestą, apsirengdavau savo mėgstamiausią suknelę. Pasitraukdavau kojines iki kelių ir sakydavau, kad nesimato tų mano šašų.
Jūs auginate penkis vaikus. Kartais sakoma, kad berniukai yra stipresni, vikresni, judresni už mergaites, o mergaitės yra ramesnės. Gal tokia nuomonė yra stereotipinė?
Nors iš penkių vaikų keturi gimė kovo mėnesį, mūsų šeimoje nėra nė vieno vienodo vaiko. Žiūrėdama į vienos dukters elgesį, prisimenu save vaikystėje. Ji mėgsta laipioti, nebijo kur nors užsiropšti, bet ji supranta, kad yra mergaitė, mergina, moteris. Lygiai taip pat ir berniukai. Vienas yra ramesnis, intravertiškesnis, bet yra berniukas. Taigi charakterio būdas nepaneigia žmogaus prigimties. Juk nesakome, kad vyrai šokėjai, dailiojo čiuožimo, pramoginių šokių, baleto atstovai yra nevyriški. Jie visi yra vyrai. Lygiai taip pat moterys žaidžia krepšinį, futbolą, bet tai nereiškia, kad jos nėra moterys. Krepšinis juk nėra vien tik vyriškas užsiėmimas. Taigi sakyti, kad visos mergaitės vienokios, o berniukai kitokie, nėra teisinga.
Ar nemanote, kad tėvai nuo mažens mergaitėms duodami žaisti su lėlėmis, o berniukams – su mašinytėmis, formuoja stereotipus, kokie vaikai turi būti suaugę?
Galiu pasidalinti savo šeimos patirtimi. Kai su vyru auginome dvi pirmas dukras, natūraliai, tikriausiai labai stereotipiškai, namų aplinka buvo labai mergaitiška. Dukros žaidė su lėlėmis ir vežimukais. Pirmagimė dukra, stebėdama, kaip auginu jos mažąją sesę, kaip ją maitinu, glaudžiu prie savęs, stebėjo mane. Ir ji perkėlė šį mano elgesį į savo žaidimus. Ji žaidė su lėlėmis, nešiojo jas, migdė. Bet aš neliepiau jai taip elgtis, ji tai darė natūraliai. Nebrukau jai stereotipų, pagal kuriuos ji turėtų gyventi. Toks dukters elgesys rodo, kad augdamas šeimoje vaikas natūraliai tapatinasi su tam tikrais artimiausioje aplinkoje matomais veiksmais.
sakyti, kad visos mergaitės vienokios, o berniukai kitokie, nėra teisinga.
Kai gimė brolis, antra mergaitė matė tą patį. Ir ji taip pat žaidė panašius žaidimus. Dar metų neturintis sūnus, augęs moteriškoje aplinkoje, šliaužiojo ir tas lėles tampė, draskė. Bet kai kažkur svečiuose į rankas jam papuolė didžiulė gaisrinė mašina, leidžianti garsus, jis pasiėmė tą gaisrinę ir pats pradėjo burgzti. Viskas baigėsi tuo, kad tos gaisrinės svečiuose sūnus nepaliko, o išprašęs per ašaras vežėsi namo, nes šeimininkai leido ją pasiskolinti. Berniukas net miegojo apsikabinęs tą gaisrinę. Taigi gali sakyti, ką nori, gali konstruoti kokią nori aplinką, bet vaikai natūraliai atsirenka, kas jiems yra sava. Mes jam to nekišome ir tokio elgesio neprovokavome. Jis pats atrado gaisrinę ir kaipmat suprato, kad tai yra jam įdomiausia veikla. Būdami jauni tėvai sakėme: „Pasižiūrėk, kas vyksta. Kas tai? Prigimtis?“ Tokių mašinų tuo metu mes neturėjome, nes vaikai namuose daugiausiai žaisdavo su puodais, kaladėlėmis ir pan. Taigi kalbant apie asmeninę patirtį, viskas labai natūraliai ir organiškai susidėliojo.
Augindami vaikus supratome, kad jie stebi tėtį ir mamą šeimoje, mato tam tikrus jų, kaip skirtingų lyčių atstovų, vaidmenis. Ir augdami natūraliai jie identifikuojasi su vienu iš jų. Tai yra natūrali vaiko augimo dalis. Jo elgesys nėra dirbtinai sukuriamas ar primetamas. Visiškai natūraliai viskas vyksta pagal vaiko prigimtį.
Kalbant apie stereotipus, vis dažniau pasigirsta kalbos, kad labai trūksta moterų lyderių, kad tam tikrose srityse dominuoja tik vyrai ir kad tai reikėtų keisti. Ką manote apie tai?
Jei norime reglamentuoti, kad visos moterys turėtų lygias teises su vyrais, tada įveskime kvotas, kad, pavyzdžiui, fizikos turi mokytis tiek pat vaikinų ir tiek pat merginų, filologijos moksluose turi būti dvidešimt vyrų ir dvidešimt moterų, kelio darbuose ar autoservise privalo dirbi penki vyrai ir penkios moterys, kariuomenė taip pat turi būti privaloma ir vyrams, ir moterims. Tada visuomenė jausis laiminga, nes visiems sudarė vienodas sąlygas. Bet kita vertus, kuriai moteriai šiandien draudžiama eiti į kariuomenę? Kuriai draudžiama įsidarbinti autoservise, studijuoti fiziką ar tapti seimo nare? Jokiai. Tad puiku, jei moteris nori daryti tuos dalykus.
Bet jei aš, būdama moterimi, nenoriu dirbti labiau vyrams būdingo darbo, nenoriu eiti į kariuomenę ar taisyti mašinas autoservise, tai nereiškia, kad neturiu lygių teisių su vyru. Vyras, atlikdamas jam mielus darbus, o moteris gyvendama jos prigimtį atitinkantį gyvenimą, labai gražiai vienas kitą papildo, yra lygiaverčiai bei turi vienodas teises.
Pavyzdžiui, kai gimė pirmas vaikas, aš sąmoningai pasirinkau būti su kūdikiu kuo ilgiau, negalvodama, kad esu nuskriausta ir uždaryta namie, o vyrui pasisekė labiau, nes jis eina į darbą. Tuo metu aš dar ir studijavau. Todėl grįžus vyrui iš darbo, mes sąmoningai pasikeisdavome vietomis. Tai buvo mūsų pasirinkimas, mūsų bendras susitarimas, o ne vyro ar žmonos primetamas standartas.
Dabar labai džiaugiuosi, kad derinau darbą su motinyste.
Kita situacija buvo, kai gimė penktas vaikas. Tuo metu buvome pradėję kurti mokyklą. Man labai reikėjo derinti darbo ir motinystės laiką. Ir mes su vyru kartu susėdę vėl galvojome, kur kokia pagalba man iš jo reikalinga, kad galėčiau dirbti ir auginti kūdikį. Ir tai vėl buvo susitarimo reikalas, bet ne kažkoks primestas stereotipas, kad tu, boba, sėdėk prie puodų ir nekišk iš virtuvės nosies. Dabar labai džiaugiuosi, kad derinau darbą su motinyste. Taigi mūsų šeimos gyvenimas, mano kaip mamos ir dirbančios moters vaidmuo nėra primestas stereotipas.
Aš manau, kad lyčių skirtingumas nėra blogas dalykas. Gerai, kad jis yra. Juk kiekviena lytis turi savo raišką, kuri kyla iš prigimties. Mano kaip moters balsas yra kitoks nei vyro. Skirtingų lyčių asmenyse veikia skirtingi hormonai, net psichika mūsų kitokia.
Todėl, jei kažkas bandytų keisti mūsų gyvenimą, sakydami, kad tai, ką darome, yra labai stereotipiška, ir tuos stereotipus reikia pakeisti naujais, tai nebūtinai išeitų į naudą. Gal tos naujos taisyklės kaip tik sugriautų tai, kuo mes iš tiesų norime būti ir ką norime veikti. Labai svarbu, kad bandydami braukti stereotipus ir matydami juos kaip blogus, nepradėtume lįsti į prigimties sritį ir aiškinti, kad lytis neturi raiškos. Jei taip darome, paverčiame vyrus ir moteris belyčiais. Tuomet atsiranda pavojus, kad griaudami vienus stereotipus ir kurdami naujus, nebūtinai sukursime geresnius. Juk gali būti, kad tie nauji vaidmenys kaip tik žalos visuomenę ir neš chaosą.
Kaip elgtis, kad būdami skirtingi, neprimestume vienas kitam savo taisyklių ir supratimo, ką turi daryti moteris, o ką – vyras?
Vyras ir moteris yra skirtingi, tačiau lygiaverčiai. Labai svarbu, kad jie neužgožtų vienas kito, nežemintų, nemanytų, kad vienas iš jų yra geresnis. Atvirkščiai, turime gerbti vienas kito skirtingumus, nes tada su savo skirtumais papildome vienas kitą. Jei šitą papildomumo principą griauname, pradedame griauti ir žmogaus prigimtį. Konstruoti kažką naujo, nesusijusio su prigimtimi. Pradedame taisyti tai, ko mes negalime pataisyti. Jei prigimties duotybę pradedame vadinti stereotipais, mes susipainiojame.
Pastaruoju metu vis dažniau girdime tokus terminus kaip socialinė lytis (gender) ir biologinė lytis (sex). Yra žmonių, kurie socialinę lytį suvokia kaip tą, kuri nėra atsinešama nuo gimimo, bet sukuriama visuomenės per tam tikrą laiką. Savo žymiojoje knygoje „Antroji lytis“ feminizmo klasikė, prancūzų filosofė Simone de Beauvoir teigia, kad moterimi ne gimstama, bet tampama. Kad gimstame lytiškai neutralūs ir po to kultūriškai socialiai susikonstruojame, kas mes esame. Ką manote apie šią nuomonę?
Man tai nėra priimtina. Aš suvokiu, kad lytį atsinešame gimdami. Gimstame vyrais arba moterimis. Aš pasirenku nelįsti ir pagal savo supratimą netaisyti berniuko ar mergaitės prigimties, nes taip galiu padaryti daugiau žalos nei naudos, įnešti sąmyšio ir chaoso į savo vaiko gyvenimą.
Pasaulyje visada egzistavo įvairių teorijų: jos nuolat gimsta ar nunyksta. Svarbu, kad viena teorija nepradėtų diktuoti sąlygų visai visuomenei, primetant savo teoriją kaip objektyvią tiesą. Būtent todėl negalima užmerkti akių prieš minėtą teoriją, matant, jog dabar ji bandoma primesti ir mūsų visuomenei.
Yra žmonių, kurie galvoja skirtingai negu jūs. Kokia turėtų būti krikščioniška pozicija, bendraujant su kitaip mąstančiais žmonėmis?
Principas labai paprastas: turime išlaikyti pagarbų santykį su kiekvienu žmogumi, nepriklausomai nuo jo nuomonės, bet taip pat turime išlikti tiesoje, nenutylėti ir savo nuomonės bei įsitikinimų. Svarbu vadovautis sąžine ir ieškoti tiesos, nes tik pažinę tiesą tikrai tapsime laisvi (plg. Jn 8, 32)
