Balandžio 6 d., penktąjį Gavėnios sekmadienį, Romoje Šv. Petro bazilikoje buvo išstatytas pagerbimui „Veronikos šydas“ – drobė, kuri, pagal tradiciją, buvo panaudota Jėzaus veidui nušluostyti Jo kelyje į Kalvariją. Tokiu būdu atnaujinama labai sena Katalikų Bažnyčios tradicija.
Iš vadinamosios Veronikos ložės relikvija, dar vadinama Šventuoju Veidu, buvo parodyta iškilmingos liturgijos metu.
Po to Šv. Petro bazilikos arkikunigas kardinolas Mauro Gambetti aukos Mišias, kuriose dalyvavo ir kapitulos nariai.
Tačiau kas iš tikrųjų yra ši relikvija ir kodėl ji per šimtmečius traukia vis daugiau žmonių?
Relikvija siejama su šeštąja Kryžiaus kelio stotimi, kurioje moteris vardu Veronika nušluosto Jėzaus veidą, kai šis neša kryžių į Kalvariją.
Pagal tradiciją, ši drobė saugo tikrąjį Kristaus veido atvaizdą.
Moteris, kuri nušluostė Jėzaus veidą, paprastai vadinama Veronika – šis vardas kilęs iš lotyniško posakio vera icona, reiškiančio „tikras atvaizdas“. Manoma, kad Kristaus atvaizdas buvo įspaustas į šydą Jo kryžiaus kelyje. Drobė taip pat vadinama Veronika.
Kartu su Kryžiaus relikvija ir šv. Longino ietimi, Veronikos šydas užima itin svarbią vietą Šv. Petro bazilikoje. Pagal tradiciją, Longinas buvo kareivis, kuris ietimi perdūrė Jėzaus šoną.
Veronikos audeklas, drobė ar šydas paprastai saugomi koplyčioje, esančioje už balkono virš kolosalios šventosios statulos, kurią sukūrė Francesco Mochi ir kuri stovi nišoje, esančioje vienoje iš kupolą laikančių atramų.
Nors Evangelijose apie Veroniką neparašyta, vėliau ji buvo siejama su kraujoplūdžiu sergančia moterimi, kurią Jėzus išgydė. Apokrifinėje Piloto veikalų knygoje (VI a.) taip pat kalbama apie moterį, vadinamą Veronika, kuri šydu nušluostė Kristaus veidą, kai Jis ėjo į Kalvariją.
