Visada maniau, kad mums reikalingas stiprus prezidentas. Tvirtas žmogus, vedantis tautą keliu, kurį pats mums turi rodyti. Jis turėtų perspėti mus apie šiame kelyje gręsiančius pavojus, duobes, įkalnes ir posūkius. Juk šitiek pinigėlių jam skiriame visokiems patarėjams, padėjėjams, kelio ženklams ir įspėjimams šiame kelyje.
Tačiau tuo jo keliu mes dardame be eismo linijų, greičio ribojimų ir be jokių taisyklių. Gal todėl ir patiriame skaudžias avarijas ir katastrofas. O gal tie, skirti mūsų pinigėliai, nuplaukia retorikos meno dėstytojams? Šitą prezidentą matau bėgantį virš vandens, nesušlampant kojų. Jo pasisakymai tokie švelnūs ir grakštūs, kad klausant jo, man tuoj pat norisi sušokti baletą. Bet užtat labai gražus, tiesus, kultūringas ir labai atsargus žmogus. Turbūt tokio prezidento esame verti. O aš už jį balsavau…
Gyvenime kartais nutinka taip, kad tenka pulti arba gintis. Ne kartą šią būseną patyriau ir pats. Man niekada nebūdavo malonu nei pulti, nei gintis, bet dažnai esi tiesiog priverstas tai daryti. „Didysis šeimos gynimo maršas“ šiandien patiria didžiulę ataką. Dabar tenka gintis, bet išauš rytas, kai gal teks ir pulti.
Nesu šio žygio organizatorius, esu tik paprastos dainos „Kelkis, Lietuva!“ autorius. Dainos, kurią parašius, kilo mintis ją pasiūlyti maršo rengėjams kaip judėjimo himną. Ir tai nutiko. Nežinau kas įvyks su šia daina vėliau, ar ji bus pamiršta po kiek laiko, ar guls į mano stalčių šalia kitų ilgiems metams, o gal tiesiog bus uždrausta režimo. Labai noriu, kad ji gyventų gerų žmonių širdyse, plazdėtų kaip vėliava, taip sunkiai keliama šiandien. Didžiuojuosi ja ir neraustu dėl jos. Ji tiktai išgyventa, daug metų augusi mano sieloje, brendusi mano mintyse ir niekas niekada neuždraus man ją dainuoti mintyse, balsu, viešai…
Eidamas per gyvenimą visada ieškau įdomių ir stiprių žmonių. Kartais pasitaiko pilki, kartais miegančiomis smegenimis, kartais tiesiog kvailiukai. Stengiuosi neapeidinėti nė vieno, tiesiog einu kiaurai jų, kad nepamesti savo kelio. Darykite tai ir jūs, palikdami tokius užnugary, žinokit, jie niekada jūsų nepasivys. Ieškokime žmonių, kurie mums duoda gėrį, mus turtina ir stiprina. Šiomis dienomis tokių žmonių radau. O gal jie rado mane patys, bet visgi mes susitikome ir tai nuostabu.
Dar visai neseniai buvau abejingas Lietuvai, valdžiai, tvarkai ir tiesiog viskam, kas vyko mano Tėvynėje. Jausmas nemalonus ir nenorėčiau į tą būseną kada nors vėl grįžti. Bet atėjo diena, ir išgirdau tą šūvi prie savo ausies, pamačiau daug įdomių dalykų, daug jėgos, ryžto, noro keisti gyvenimą. Visa tai atėjo iš tų žmonių kurie pasakė, kad karalius nuogas ir mes turime jį aprengti tiesos ir žmogiško padorumo rūbais. Mes jau raustame netgi užsimerkę.
Vienas iš tų, kurie mane žadino – Artūras Orlauskas. Žaviuosi juo ir didžiuojuosi, kad mes pažįstami, kad esame scenos kolegos, kad tiesiog vienodai mąstome. Kreipiuosi į alkanus ir jo kraujo ištroškusius žmogeliukus. Nekibkite į jį, nusilaužysite nagelius, išbyrės „dantukai“ ir labai greitai pargriūsite. Stebiuosi Artūro kantrumu. Aš gal būčiau kitoks. Tokius menkystas tik už ausies ir į teismą.
atėjo diena, ir išgirdau tą šūvi prie savo ausies, pamačiau daug įdomių dalykų, daug jėgos, ryžto, noro keisti gyvenimą.
Šitiek melo pilama ant jo asmenybės. Kaltinimai mus linksminant anekdotais, kurie iš ties yra tautos išmintis ir dalis mūsų kultūros paveldo. Šiame scenos žanre, kurį sukūrė patys žmones, dalyvavo ir V. Šapranauskas, ir R. Šilanskas ir R. Bingelis, bei daugelis kitų. Kažkodėl anšlaginėse salėse visiems smagu kvatoti iš tiesos, kuri liejasi nuo scenos. Bet mes būtinai turim sudeginti ant laužo artistę, kuri spektaklyje suvaidino raganą, turime tuoj pat sušaudyti aktorių, kuris gal visą sezoną filme vaidina Staliną ar serijinį žudiką. Kas jums, žmones? Kodėl mes audžiame savo santykius išvirkščius ir rengiamės tik suadytais rūbais, kuriuose styro balti gėdos siūlai.
Po rudens Seimo rinkimų, sužinojome pirmų, mus valdysiančių asmenų pavardes. Paatvirausiu, mano širdyje buvo ramu, nes tikėjau, kad moterys gal kažkiek išmintingesnės už mus vyrus, jos atsargesnės, jautresnės ir šeimos klausimuose atsakingesnės.
Netrukus apsijuokiau pats prieš save. Prasidėjo genocidas moteriškomis rankomis. Iliuzijos sudužo, vos tik nauja „moteriausybė“ ir Seimas pradėjo veikti. Griežtai, beatodairiškai ir drastiškai.
Pensininkams bauda už miške nedėvimą kaukę ar pasiilgusių vaikų vizitas prilygsta pačios pensijos dydžiui. Jei Indijoje už kaukės nedėvėjimą žmogelis gauna su lazda ir lekia namo, tai pas mus valdžia nusprendė pasipinigauti, fiziškai neliečiant paties žmogaus. Kaip tu gyvensi visą mėnesį, niekam neįdomu, tu privalai sumokėti baudą, o jei ne, ji vis tiek bus nuskaityta nuo tavo sąskaitos banke.
Tėvelių ir vaikų pasivažinėjimai rogutėmis gryname ore nuo kalniuko virto liūdnu, slėpynių nuo policijos, žaidimu. Sugalvoti „burbulai“, „žmonių ūkiai“, „melagienos“ ir kiti naujadarai jau nieko nebestebina. Turime kasdien kantriai laukti naujų kalbos pamokėlių, lengvabūdiškai darkančių mūsų gražią lietuvių kalbą. Prasidėjo mūsų gąsdinimai karo policija, įvairiausias režimais, kelių blokavimais… Pareigūnų vizitai su baudų protokolais į namus, stropiai tikrinant, ar nesiburia ir nesiliečia atskiri „burbulai“. Gal ne veltui dokumentika teigia, kad moterys kare visgi žiauresnės už vyrus. Pasirodo ne tik kare, bet ir taikos metu. O gal visa tai, kas vyksta šiandien mūsų gyvenime, ir yra karas? Aš niekada daugiau nebalsuosiu už moterį politikoje.
Nemaniau, kad žodis „laisvė“ kada nors mums kels abejonių dėl savo reikšmės. Bet horizonte pasirodė būtybės, kurios mums teigia kitką. Jie, išmokę plačiai šypsotis, būti linksmi, patrauklūs, modernūs ir šiuolaikiški. Nors nestoviu šalia jų, bet visumoje, jų fone, kartais jaučiuosi sena spinta, kurią reiktų arba restauruoti, arba išmesti. Laisvė narkotikams, alkoholis be jokių ribojimų, žalia šviesa sukurtai genderinei įvairovei ir dar daug kam. Tokie tikslai, prisidengiant vien tik žodžiu „laisvė“.
Kas jums, „laisvės nešėjai“ nutiko dabar, ir kur buvo jūsų tėveliai ir seneliai tada, kai mes vaikystėje gaudavome ir beržinės košės, ir žinodavome, kur yra kampas mokyklos klasėje?
Toks jausmas, kad jūs iš Marso atskridot, be tėvų, be artimųjų, be mūsų kultūros, be mūsų švenčių ir tradicijų. Nusileidot tam, kad stumtumėt mus į klaikią bedugnę? Mes to nenorime! Mes matome ir žinome kas jūsų patronai ir šeimininkai. Jei jau siautėja visame pasaulyje, lengvai rasdami tokių pat silpnavalių tarnų, kaip jūs. Vienintelė jūsų vertybė, – skatikai, kuriais jie jus perka.
O dabar patogiai atsiloškime minkštame krėsle ir lėtai, neskubant, giliai mąstydami, suformuokime pagrindinius tikslus, ką mums siūlo naujos valdžios banga, kokią ateitį mums bruka per prievartą.
Įsivaizduokime… Prezidentas bus renkamas Seime, o ne tautos. Jo įgaliojimai – tik šypsotis visiems (nors jau ir dabar jo kaip ir nėra…). Lietuvos Konstitucijos nebebus, bus tik Stambulo konvencijos pagrindas. Policija bijos dirbti savo tiesioginį darbą, vengs atsakomybės, todėl nusikalstamumas klestės. Narkotikai, nors gal ir ne patys stipriausi, – bus legalizuoti. To pakaks, kad per neilgą laiko tarpą mes priprastume prie jų ir taptume narkodilerių klientais. Prostitucija taps pusiau legali, o gal ir visiškai legali. Už ją niekas nebaus, nes pagal juos, – tai kūno laisvė. „Mano kūnas, ką su juo noriu, tą darau, kam noriu, tam parduodu“.
Vilnius, Vingio parkas, gegužės 15 diena. Štai tas taškas, nuo kurio mes vėl turime pradėti kovoti už save.
Jūsų vaikai mokyklose ir darželiuose vartys ir studijuos nepadorias knygeles apie du princus ar dvi princeses. Ruošiamasi kurti tokias vienalytes „šeimas“, kuriose gyvens vaikai, už smulkmenas atimti iš padorių tradicinių šeimų. Patys suprantate, ką jie matys tokioje šeimoje, ko ten bus mokomi ir kuo jie taps ateityje. Jie smagiai žais su translytėmis lėlėmis, keturiolikos metų darysis nemokamas lyties keitimo operacijas, net neatsiklausdami jūsų.
Aš esu pakankamai tolerantiškas žmogus. Tarp pažįstamų turiu ir teistų žmonių, ir gėjų, gal ir lezbijiečių. Visi žmonės man vienodi, svarbu ką jie daro, kaip mąsto, kokie jų tikslai ir veiksmai šioje žemėje dabar.
Merai bus vėl skiriami savivaldybėse rinkimus laimėjusių partijų. Tad po kiliminės valdžios dalybos ir lengvos biudžeto vagystės bus garantuotos.
Kiekvienas iš mūsų turėsime turėti po du ar tris pasus, kuriuos įeinant į parduotuvę, kultūros centrą, prieš skrydį lėktuvu ar sėdant į taksi, turėsime pateikti. Kitaip, durys uždaros. Sveikas žmogus taps nepageidaujamu. Mąstau kokios formos ir spalvos žvaigždę man pasiruošti ir prisisiūti ant krūtinės, kad kiti, prasilenkdami su manim gatvėje, suprastų, jog esu pavojingas.
Tai tik dalis artimiausios „šviesios“ mūsų ateities, kurią mums siūlo dabartinė valdžia jau šiandien. O kas bus rytoj? Savo netolimą rytojų mes galime stebėti jau dabar, žvelgdami, kas šią minutę vyksta JAV ir Europoje. „Maro“ banga didžiuliu greičiu ritasi link mūsų ir mums siūloma tyliai snausti, nieko nebijoti, nieko negalvoti, pasitikint giljotina, kuri vos vos laikosi virš mūsų galvų. Kuo tada mes tapsime, priėmę jų žaidimo taisykles, paklusę šiai tvarkai ir be jokio protesto, be priekaišto atidavę tamsai savo ateitį.
Vilnius, Vingio parkas, gegužės 15 diena. Štai tas taškas, nuo kurio mes vėl turime pradėti kovoti už save, už kitus, už visus kam Lietuva širdyse. Padarykime tai kartu. Lietuviai, broliai ir sesės, priimkime į savo būrį visus, kas gyvena čia, šalia mūsų, toje nuostabioje ir šventoje Lietuvos žemelėje. Visi kartu kelkimės ir žadinkime Lietuvą. Tegu šūkis „Kelkis, Lietuva! suskamba visomis kalbomis, sujungdamas dorus, pilietiškus žmones. Prašau Jūsų, nebijokime mąstyti tiesą, kalbėti tiesą, dainuoti tiesą!
