Prieš keletą metų mano šeima lankėsi vieno miestelio metodistų bažnyčioje, kur buvo sutvirtinamas mano vaikų pusbrolis. Įėjome į bažnyčią – gražų medinį XIX a. statinį – ir įsitaisėme grakščiame mediniame suole. Užaugau šioje bažnyčioje; nors mano šeima nebuvo dažni bažnyčios lankytojai, o būdamas paauglys palikau metodizmą, ieškodamas daugiau, nei ši tradicija galėjo duoti, čia jaučiausi kaip namie. Jaučiau dėkingumą, kad galiu čia būti.
Staiga pajutau, kaip vienas mano sūnų, kuriam tuo metu buvo septyneri, kumštelėjo man į šonkaulius. „Tėti, tėti“, – pasakė jis sunerimęs. „Kur ikonos?“
Berniukas buvo užaugęs stačiatikių tradicijoje; supratau, kad jis buvo pirmą kartą ne stačiatikių cerkvėje. Todėl jam tyras šios metodistų šventyklos skurdumas neatrodė panašus į bažnyčią. Po pamaldų, kiek galėjau, atsižvelgdamas į jo jauną amžių, paaiškinau, kodėl ši maža protestantų bažnyčia yra tokia tuščia, o mūsų cerkvės, priešingai, pilnos spalvų, žvakių, smilkalų ir atvaizdų. Šios dvi išorinės krikščionių tikėjimo formos atspindi labai skirtingą supratimą apie tai, kaip Dievas bendrauja su savo žmonėmis ir kaip mes bendraujame su Juo.
Apie sūnaus klausimą pagalvojau žiūrėdamas į Berlyno Romos katalikų Šv. Jadvygos katedros, kuri ką tik buvo atidaryta po šešerius metus trukusios 44 mln. eurų vertės renovacijos, vaizdus. Didžiulės konstrukcijos vidus buvo visiškai tuščias, jos interjeras – visiškai balta nykumo drobė. Čia nėra jokių ne tik katalikų tikėjimo, bet ir pačios krikščionybės ženklų, todėl net griežtas kalvinistas liktų suglumęs, koks Dievas garbinamas šiame išbalintame modernistiniame kape, brangiai kainuojančiame paminkle Tuštumai.
„Šis pastatas yra regimas mirusios Vokietijos Bažnyčios ženklas“, – pareiškė Vokietijoje gimęs JAV katalikų teologas Ulrichas Lehneris. „Tai kiautas be jokios gyvybės viduje. Niekas čia nesimeldžia.“
Visiška, sumauta, teisybė. Tai nesutrukdė buvusiam Berlyno arkivyskupui kardinolui Raineriui Marijai Woelki rapsodiškai pasidžiaugti bjauriu naujuoju projektu. „Kai įžengiau į pastatą, buvau tiesiog priblokštas. Netekau žado nuo šviesumo, dydžio ir laisvės, kuria alsuoja ši erdvė. Iš tikrųjų ji neatpažįstama, kai palygini ją su erdve, kurią prisiminiau“.
„Netekau žado“ yra teisinga, kaip ir „neatpažįstama“. XVIII a. katedra, pastatyta valdant Frydrichui Didžiajam kaip pirmoji katalikiška katedra Berlyne po Reformacijos, buvo pastatyta griežtai laikantis moderniosios tradicijos, tačiau jos apvalus interjeras, sąmoningai primenantis Romos Panteoną, vis dėlto buvo katalikiškai atpažįstamas. Ir viskas.
„Jokių spalvotų paveikslų, jokių cherubinų, didelio kryžiaus, jokių laiptelių į altorių, jokios choro erdvės tarp altoriaus ir kėdžių, tarp kunigo ir tikinčiųjų“, – rašė „Deutsche Welle“ apie rekonstruotą katedrą. Architektas Peteris Sichau šiai naujienų tarnybai sakė, kad atnaujinta katedra yra „šventės erdvė“, skirta „padėti žmonėms patirti Dievą be jokių trukdžių“.
Na, šiame tuščiame tvarte tikrai nėra jokių trukdžių. Dabartinis Berlyno arkivyskupas Heineris Kochas (Heiner Koch) mano, kad estetinis daugiamilijoninės vertės griuvėsių tuštumas yra privalumas. „Stengėmės, kad kreiptumėmės ir į žmones, kurie nėra įsišakniję krikščioniškame tikėjime,“ – sakė jis.
Tikrai? Šioje erdvėje vargu ar yra kas nors akivaizdžiai krikščioniška. Estetiškai ir simboliškai ji kviečia lankytojus garbinti šventąjį Nieką.
Prof. Lehneris teisus: Šv. Jadvygos bažnyčia reiškia mirusią Bažnyčią. Katalikų Bažnyčia Vokietijoje – tai buvusios savasties apvalkalas. Bažnyčios narių skaičius jau seniai krenta žemyn, o šis mažėjimas dar labiau paspartėjo paaiškėjus dvasininkų seksualinio išnaudojimo skandalui.
Šioje erdvėje vargu ar yra kas nors akivaizdžiai krikščioniška.
Sunku suvokti, kodėl Katalikų Bažnyčios vadovai taip noriai renkasi savižudišką kelią, kurį simbolizuoja ši švari, gerai apšviesta vieta Berlyno Bebelplatz aikštėje. Ar jie įsivaizduoja, kad žmonės, pasimetę pokrikščioniško gyvenimo beprasmybėje, čia ras ką nors, išskyrus savo baimių patvirtinimą? O gal jie tiki, kad tokia bažnyčia kaip atnaujintoji katedra, užuot pašaukusi iš niūrios, sprogusios šiuolaikinės Vokietijos dykynės, yra sakralinė jų mirusių sielų išraiška?
Ne tuo turėtų būti katalikybė. Katalikiškoje sakramentinėje tradicijoje Dievas bendrauja su žmonija per Šventąjį Raštą, taip pat per maldą ir garbinimą. Tačiau Jis tai daro ir per kūną, per materialius dalykus. Štai kodėl katalikai nuo neatmenamų laikų pripildė savo bažnyčias statulų, atvaizdų, spalvų, faktūrų, žvakių, garsų ir svaiginančio smilkalų aromato, turinčio perteikti Šventosios Dvasios buvimą.
Baroko epochos vyskupai, priešingai, nei tyčia kuklios Reformacijos šventovės, pripildė bažnyčias ekstravagantiškomis spalvomis ir statulomis, kad užvaldytų tikinčiųjų vaizduotę ir neleistų jiems perbėgti į protestantizmo asketiškumą. Nors šis stilius ne kiekvieno skoniui (man lankymasis šiose bažnyčiose primena maldą desertinėje), barokinės bažnyčios bent jau įkūnija giliai katalikišką sakramentalumo principą, skelbiantį, kad Dievas iš dalies mus kviečia per Grožį.
„Sielos gydymas prasideda nuo to, kad pastebime daugybę Dievo teofanijų ir jas įsimylime“, – rašo stačiatikių teologas Timoty‘s Patitsas savo knygoje „Grožio etika“. „Kitaip tariant, jis prasideda nuo eroso [potraukio] grožiui.“
Tiek katalikų, tiek stačiatikių tradicijos laikosi nuomonės, kad Grožis nėra tik papuošalas, malonus priedas prie pasaulio šiurkštumo, bet tikroji dieviškumo apraiška. Dantės vėlyvųjų viduramžių kūrinyje „Dieviškojoje komedijoje“, kuri yra aukščiausia literatūrinės katalikybės išraiška, visas kosmosas yra užburtas, persmelktas prasmės ir Dievo buvimo. Tik mūsų nuodėmingumas užstoja dieviškumą, kuris yra visur ir užpildo visą tikrovę.
Būtent Beatričės, Dievo pasiuntinės, grožio troškimas išveda piligrimą Dantę iš tamsaus sumaišties ir nevilties miško. Kai atgailos piligrimystė išgrynina Dantės žvilgsnį, jis sužino, kad jo troškimas Beatričei, teisingai sutvarkytas, iš tiesų yra troškimas Dievo, kuris per ją spindi. Kuo daugiau Dantė kontempliuoja jos grožį ir gerumą, tuo labiau jis geba įžvelgti jos tikrąją vertę – ne kaip savarankiško kontempliacijos objekto, bet kaip Dievo ikonos. Kuo labiau jis trokšta prisipildyti jos grožio, tuo labiau didėja jo paties dvasinė pažanga siekiant vienybės su Dievu, viso Grožio, Tiesos ir Gėrio šaltiniu.
Mano pirmasis susitikimas su viduramžių katalikiška Šartro katedra iškart sunaikino paauglišką agnosticizmą, atsiradusi, kai man nusibodo protestantizmo griežtumas ir paprastumas. Stovėdamas to šlovingo prancūzų gotikos šedevro navoje ir žiūrėdamas į Dievo šlovę, atsiskleidžiančią jos aukštai iškilusiuose skliautuose bei brangakmeniais išpuoštuose vitražų languose, kaip niekada anksčiau supratau, kad Dievas egzistuoja, tikrai egzistuoja! Ir beviltiškai troškau pažinti Dievą, įkvėpusį viduramžių vyrus pastatyti tokią šventovę Jo šlovei.
Tą dieną išėjau iš katedros ir pradėjau dvasinę kelionę, kuri galiausiai atvedė mane į katalikybę, o po vėlesnės krizės – į stačiatikybę. Po daugelio metų, skaitydamas rusų stačiatikių tikintįjį Aleksandrą Solženicyną, iš jo sužinojau, kad tikrasis grožis yra „visiškai nenuginčijamas ir priverčia pasiduoti net priešiškai nusiteikusią širdį“.
Grožio žmonijai visada reikia labiau nei tada, kai atrodo, kad bet kokia viltis prarasta. Puikiame 1966 m. Andrejaus Tarkovskio filme „Andrejus Rubliovas“, išgalvotame pasakojime apie viduramžių rusų ikonografą, pagrindinis herojus klūpo susigūžęs totorių plėšikų ir jų išdavikų rusų bendrininkų apiplėštos katedros griuvėsiuose. Nusivylęs, kad jo darbas kuriant gražius Dievo šlovei skirtus atvaizdus nėra svarbus tokiame nuodėmės, chaoso ir smurto kupiname pasaulyje, Andrejus sulaukia savo mokytojo Teofano šmėklos vizito.
Mokytojas sugrįžta iš anapusybės, kad pasakytų Andrejui, jog jis turi šventą pareigą toliau kurti gražius ikonografinius atvaizdus, nes jie skelbia galutinę tvarkos ir gėrio tikrovę, nepaisydami nuolatinės kančios pasaulio gyvenime. Taip, eiliuotai teigia Teofanas, sielvarto ištiktieji išlaiko viltį.
Krikščioniškojo meno ir architektūros grožis persmelkia kietas žmonių širdis ir uždarus protus tiesa, kuri išlaisvina juos iš nevilties ir kviečia išeiti iš savęs pas Dievą. Ar vokiečių katalikybės išbalinto kapo, vadinamo Šv. Jadvygos bažnyčia, lankytojai ras viltį? O gal jos bjaurumas juos tik dar labiau įtikins, kad katalikiškoji krikščionybė po tiek šimtmečių prarado tikėjimą Dievu ir savimi, todėl nebeturi ką pasiūlyti pasauliui?
Tai JAV rašytojo ir žurnalisto Rodo Dreherio straipsnio santrauka
