Blogis neabejotinai yra vienas labiausiai stebinančių ir paradoksalių egzistencijos aspektų. Konstatuojamas jo konkretus sunkumas ir dramatiškumas, tačiau neįmanoma pasiekti nei galutinio teorinio išaiškinimo nei, juo labiau, praktinio jo panaikinimo. Blogis lieka neišvengiamas žmogiškojoje patirtyje ir paliečia visus be išimties.
Daugybę kartų ir įvairiais būdais žmogus mėgino atsakyti į ramybės neduodantį klausimą: kodėl Žemėje yra blogis? Kokia jo prigimtis? Kaip jį pašalinti? Tačiau galų gale vis tiek ši niekieno nenorima, tačiau realiai egzistuojanti realybė išlieka nepažini ir jaučiama per savo negailestingą ir žiaurų parazitavimą.
Blogio problema
Dažniausiai yra išskiriamos trys įprastinės blogio rūšys: kosminis-metafizinis, kurį sąlygoja tam tikros būties, kaip išbaigto kūrinio netobulumas arba sutrikimas. Fizinis-materialus blogis, paliečiantis kūnišką būtybę, kai ji stokoja tam tikros savybės, kuri jai priklausytų pagal jos prigimtinę struktūrą ir be kurios ji negali realizuoti savęs. Galiausiai, psichinis-moralinis blogis, kylantis iš laisvos valios pasirinkimo atsitraukti nuo gėrio ar tobulumo, kai apsisprendžiama nesusitaikyti su savo prigimtimi ir norima išeiti už baigtiniam subjektui priklausančių ribų. Pastarasis blogis paprastai yra vadinamas nuodėme.
Žmogiškosios minties istorijoje, sprendžiant blogio klausimą, paprastai orientuojamasi į vieną iš šių trijų rūšių. Jei kalbama apie metafizinį blogį, stengiamasi suvokti jį kaip vidinį Visatos ir jos evoliucijos elementą, taip pat koks būtų sąlygojantis momentas, kad žemesnis netobulumas būtų įveiktas ir virstų aukštesniu gėriu.
Tokiame suvokime blogis tam tikra prasme yra sudėtinė baigtinių būtybių prigimties dalis ir yra absorbuojamas pačių būtybių dėl tam tikros rūšies determinizmo, mechanicizmo ar kosminio evoliucionizmo; tačiau tai gali būti aiškinama ir vieninteliu absoliučiu Principu, iš kurio gimė Visata, kuris yra atsakingas už gėrį ir už blogį, laikantis monistinės (vientisumo) vizijos, pagal kurią Dieve kartu egzistuoja ir blogis.
Tokie požiūriai kelia pavojų, kad bus nepripažįstamas moralinis blogis, tai yra, nuodėmė, kur įsikiša laisva racionalaus kūrinio valia, arba bus paneigta teisė į laisvę, tarsi blogas pasirinkimas kiltų iš vidinio prigimties postūmio ir būtų neišvengiamas. Tačiau tada į žaidimą būtų įtraukiama ir pati blogio su visu laukiniu žiaurumu realybė, dėl kurios nebeliktų motyvo skųstis ir verkti. Čia kyla naiviai optimistinė pasaulio ir istorijos vizija, anot kurios, blogis yra ne kas kita, kaip būdas iškelti didesnį gėrį. Tuo būdu blogio dramatiškumas yra tarsi anuliuojamas, o vis dėlto jis išlieka ir yra jaučiamas. Be to, tai prieštarauja tiesai apie absoliutų Kūrėjo gerumą.
Jei yra teikiama daug reikšmės fiziniam blogiui, besireiškiančiam savo nenugalima ir žalinga jėga, yra lengva pereiti prie dualistinės sampratos, nes kančia negali būti kuriama žmogaus, kuris iš tiesų ją ryžtingai atmeta, juolab ji neateina iš Dievo, kaip aukščiausiojo Gėrio. Tada pripažįstamas egzistavimas savarankiško Principo, kuris yra visokio blogio kūrėjas ir skleidėjas. Čia nekalbame vien tik apie senaisiais laikais gimusį banalų dualizmą; jis sugrįžta ir į tam tikras šiandieninės teologijos ar filosofijos nuostatas, kur simbolizmo teorija, galų gale, blogį paslepia už beasmenės ir neaiškios jėgos sampratos, kuri niekaip kitaip neapibrėžiama, kaip tik egzistuojanti ir veikianti pasaulį ir žmogų.
Be abejonės, trečiosios rūšies, moralinis blogis yra sunkiausias ir svarbiausias, nors paprastai daugiau dėmesio sulaukia fizinis blogis, nes jis greičiau pajuntamas ir sukelia didesnį įspūdį tiek individualioje, tiek ir socialinėje patirtyje. Tačiau blogis tikriausia ir radikaliausia prasme, kaip būties neigimas, iš kurio kyla visi kiti blogiai – yra būtent nuodėmė.
blogis tikriausia ir radikaliausia prasme, kaip būties neigimas, iš kurio kyla visi kiti blogiai – yra būtent nuodėmė.
Iš tiesų, nuodėmėje yra kvestionuojama galutinė būtybės tikrovė, jos egzistencinė gėrio ir tiesos vertė, kuri tam tikru būdu liečia būties absoliutumą arba tobulumą ir yra susijusi su Absoliučia Būtybe, su Dievu kaip pirminiu esybių šaltiniu. Iš to seka, kad laisvas pasirinkimas nebūti tiesoje ir gėryje yra būties atmetimas, tai reiškia, nebuvimas savimi, bet už savęs, išsibarstymas; tai reiškia ir tiesos apie save neigimą, priimant klaidingą savo būties suvokimą, arba dėl neracionalios autoegzaltacijos save iškeliant aukščiau kitų, arba, priešingai, dėl depresyvaus savęs žeminimo laikant save žemesniu už visus kitus. Galų gale, savo paties tobulėjimo gėrio link atsisakymas kaip pasekmę atneša gėrio priėmimo ir jo dovanojimo neigimą, atsižadant bendrystės būtyje ir pasiliekant egoizmo kaliniu.
Iš šio radikalaus nebūties, netiesos ir nemeilės pasirinkimo gimsta kiti nesuskaičiuojami blogiai, nuosekliai atsispindintys fiziniame, psichiniame ir socialiniame pasaulyje, pasireiškiantys kaip nepasitenkinimas, nerimas, agresyvumas, smurtas, dominavimas, keliaklupsčiavimas, liaupsinimas, pavydas, abuojumas, sunaikinimo ir sumaišties troškimas. Taigi, kalbant apie blogio prasmę ir jo vertę, pirmiausia turėtų būti nurodoma nuodėmė, tokiu būdu įveikiant tiek dualistinę, tiek ir monistinę perspektyvas.
Būtina išsaugoti nepažeistą visumą tų elementų, kurie nagrinėjant blogio klausimą yra visada išliekantys ir negali būti pakeisti ar atšaukti: absoliutus Dievo gerumas ir jo unikalumas; racionalaus kūrinio laisvė; nepaneigiama blogio realybė. Nė vienas iš šių elementų neturi būti paliktas nuošalyje, visi trys turi būti išsaugomi, net jei jie atrodytų nesuderinami.
Dualistinio požiūrio ribotumas yra tai, kad jis išsižada monoteizmo, o monistinė samprata paneigia Dievo gerumą arba blogio dramatiškumą. Galiausiai, deterministinė arba mechanicistinė koncepcija atsisako laisvos kūrinijos valios. Taigi, aukščiau pasiūlyti sprendimai iš tiesų neišsprendžia klausimo, bet jį suskaido, paneigdami vieną iš elementų, kurių visuma formuoja blogio slėpinį.
Šėtono įsikišimas
Šiuo lemiamu momentu pozityviai įsiterpia demonologija, kadangi ji tuo pat metu išlaiko visus tris komponentus, neišskirdama nei vieno iš jų, ir siūlo racionalų bei logišką blogio slėpinio paaiškinimą.
Akivaizdu, jog suteikiant tikrąją prasmę blogiui, išraiškingiausia kryptis būtų ta, kuri labiausiai argumentuoja moralinio blogio sunkumą, įtraukiant laisvą sukurtos esybės valią. Gerai įsigilinus, būtent ji blogio egzistenciją apibrėžia kaip aiškų būties tobulumo neigimą, taigi pasiekia pradinę blogio šaknį, kaip pasirinkimą nebūti nei gėryje, nei tiesoje.
Kad negatyvus pasirinkimas būtų radikalus ir kad įsitikinusiai bei neatšaukiamai paneigtų būtį, nepakanka vien žmogiškos būtybės veikimo. Ji, sukurta iš sielos ir kūno, negali priimti tokių aiškių ir galutinių sprendimų. Žmogaus valia ir jo intelektas yra ribojami jautrumo ir yra priversti rinktis dalinai neatšaukiamus sprendimus, todėl jie nėra galutinai lemiantys paneigiant būtį. Tai iš esmės laikina prielaida, nepajėgianti sukurti atitinkamos ontologinės situacijos. Iš čia kyla tokio pasirinkimo pakeitimo ir atpirkimo galimybė. Be to, yra gerai žinoma, jog blogio realybė pasirodo su tokiu gyliu ir jėga, kurie pranoksta gryno žmogiškumo horizontą ir kuriuos įveikti pats žmogus mato save nepajėgų.
Taigi, reikalingas veikėjas, kuris taip pat būdamas sukurtos, baigtinės kūrinijos dalimi, turėtų galią priimti neginčijamą ir baigtinį sprendimą, galintį radikaliai paveikti nustatytas būties negatyvumo ribas, tai yra, galintį atlikti efektyvų aktą, pagrįstai ir pastoviai atsižadėdamas savo paties tobulumo. Būtent šios savybės ir yra būdingos velniui. Būdamas dvasinis kūrinys, neribojamas materijai būdingo jautrumo, tačiau turėdamas aiškiai intuityvų intelektą ir visiškai sąmoningą valią, jis galėjo priimti akivaizdų ir galutinį sprendimą nepriimti gėrio, apibrėžto jo paties baigtinumo ribomis.
Todėl pasirinko tokią poziciją, kuri lemiamai paliesdama jo būtį, įgyja pilnai determinuojančią (apsprendžiančią) vertę, net jei ji yra pasiekta baigtinio kūrinio. Toks nusiteikimas galėtų būti apibrėžtas kaip visiškas pasipriešinimas jo būties gėrio ir tiesos apribojimui, ir noras pačiam būti absoliučiu gėriu bei tiesa be jokio paklusnumo kitiems ar panašaus pobūdžio apribojimų.
Atmesdamas ribotą būties tobulumą, atmeta Tą, kuris ją tokiu būdu apibrėžė, tai yra, Dievą. Atmetama viskas, kas prisideda prie Jo ribų nustatymo, tai yra kitos aukštesnės ar žemesnės būtybės. Konkrečiai neigiama tvarkingai sukurta būtis, formuojanti pasaulyje egzistuojančių dalykų realybę. Taigi, klastingas Šėtono pasirinkimas savyje turi apsprendžiantį faktą kurti ir palaikyti blogį universaliąja prasme.
klastingas Šėtono pasirinkimas savyje turi apsprendžiantį faktą kurti ir palaikyti blogį universaliąja prasme.
Žvelgiant ne tiek chronologine, bet ontologine prasme, tai yra pati blogio invazijos pradžia; jo neįmanoma apibrėžti kaip kūrėjo ar absoliučios pradžios, nes tai yra ne toks atmetimas, kuris visiškai paneigtų save, bet nepriėmimas ribotos kūrinio egzistencijos, tai yra, savęs apribojimo pagal nustatytą tvarką neigimas.
Dėl šios priežasties po nuodėmės Velnias lieka egzistuojantis subjektas, bet jau nei geras, nei teisingas savyje. Iš čia gimsta dvasinės sukurtos būtybės drama ir maištas: ji egzistuoja, bet jau nebeatitinka savo būties, gyvena nuolatiniame savęs ir kitų neigime, savęs išbarstyme išorėn, negalėdama į save sugrįžti nei bendrauti su kitais.
Su Velnio puolimu įmanoma suvokti blogio tikrovę, į dalykų egzistenciją įsiskverbusią netvarką, kurios skausmingo ir slegiančio poveikio nutylėti neįmanoma, kuri viršija grynai žmogišką horizontą ir dominuoja jam su galia.
Kita vertus, kūrinio sukeltas blogis nepakyla iki absoliutaus Dievo gerumo, kuris lieka virš jo, maža to, Dievo gerumas tampa atkakliu blogio priešininku, kovoja su juo ir jį sunaikina. Galiausiai, ateidamas iš už žmogiškos sferos ribų, Blogis neatėmė laisvos žmogaus valios – žmogus gali laisvai jam pasipriešinti ir netgi kovoti prieš jį, net jei ir yra dalinai sugundytas. Demonologijos dėka lieka nepaliesti blogio slėpinį sudarantys elementai: Dievo gerumas, žmogiškoji laisvė ir blogio egzistavimas.
Iš tiesų, galima pasakyti, kad Šėtono egzistavimas ir jo kaltė suteikia blogio slėpiniui pakankamai racionalų pagrindą, kurio pakanka, kad blogis būtų veiksmingai apkaltintas ir nugalėtas. Klaidinga būtų tvirtinti, jog nėra svarbu žinoti iš kur ateina blogis arba kas jis yra, svarbu yra kovoti ir jį išrauti (Ricoeur). Juk neįmanoma efektyviai ir užtikrintai kovoti prieš subjektą, kai nežinoma ar jis egzistuoja ir kokia yra reali jo galia. Jėzus pats apie tai mus įspėja: „Arba koks karalius, traukdamas į karą su kitu karaliumi, pirmiau atsisėdęs nesvarsto, ar, turėdamas dešimt tūkstančių kareivių, pajėgs stoti į kovą su tuo, kuris atsiveda dvidešimt tūkstančių?!“ (Lk 14, 31)
Vienas iš galimų Šėtono apibrėžimų
Po viso to, kas buvo pasakyta, galima paklausti: ar įmanoma suformuluoti Šėtono apibrėžimą? Reikia pasakyti, kad jo apibrėžimas yra būti neapibrėžtu, kadangi jis pats pasirinko nenorėjimą būti konfigūruojamu, apibrėžiamu pagal savo, kaip nuo Kūrėjo priklausančio kūrinio konsistencijos matą. Jis renkasi neigti savo prigimties gerumą ir tiesą, taigi, lieka giliai nepatenkintas subjektas, kadangi norėtų būti kitoks nei yra – lygus Dievui, o ne jam pavaldus.
Dėl to jis jaučiasi pasimetęs, išsibarstęs, linkęs į savęs praradimą, nors ir tiki, jog toks sąmoningai ir laisvai pasirinktas jo būties neapibrėžtumas yra jo tikroji didybė, originalumas ir pranašumas.
Šis inertiškas melas savo paties atžvilgiu iššaukia netramdomą Velnio pasididžiavimą ir buką tuštybę, atimdamas iš jo bet kokią autentišką vertę ir perpildydamas puikybe. Čia slepiasi jo vidinis uždarumas, saviizoliacija ir sausra, negalint su niekuo artimai bendrauti ir objektyviai suvokti bet ką, kas būtų pasakyta už melo, kuriame jis pats uždarė savo būtį, ribų.
Teologiniu požiūriu, jo formą tiksliau būtų galima pavadinti antiikona arba neigiama sukurtos būties deformacija; būties, kuri suvokiama kaip panašumas į Dievą ir dalyvavimas absoliučiame dieviškume. Tai aliuzija į Trejybės slėpinį, kuriame labiausiai sutviska pilnatvė būties, esančios komunijoje (bendrystėje) ir kartu aiškiame ir unikaliame asmenų skirtingume. O Šėtonas, priešingai, yra išraiška bendrystės neįmanomumo, kai nėra apibrėžto subjektyvumo; subjektas niekada nėra autentišku savimi, bet pasimetęs ir pasidalinęs (‘sudriskęs’) į daugybę nenuoseklių, tuščiagarbių formų, niekada nepasiekiantis savo tikrosios tapatybės ir asmeninio pasitenkinimo jausmo. Iš tiesų, jis jaučiasi giliai ir visiškai nelaimingas ir nepatenkintas, netekęs laimės amžiams.
Šėtonas, priešingai, yra išraiška bendrystės neįmanomumo, kai nėra apibrėžto subjektyvumo.
Ypač aštriai jo dvasia kontrastuoja su Šventąja Dvasia, bendrystės tarp Tėvo ir Sūnaus dvasia, kuri vienija juos vieninteliu tarpusavio meilės pliūpsniu ir tuo pačiu gerbia jų asmenų atskirumą. Tai Sūnaus Dvasia, save dovanojanti Tėvo Dvasiai tam, kad suformuotų vieną tarpasmeninio dovanojimosi meilėje dvasią.
Na, o Šėtonas yra bet kokio meilės dovanojimo ir priėmimo paneigimas, jis yra “antidovana”, negebėjimas kurti abipusę ir nuoširdžią vienybę. Jis priešinasi bet kokiam bendrystės saitui, kurdamas susiskaldymą, nesusipratimą, melą; labiausiai jis prieštarauja sūniško ir laisvo atsidavimo Tėvo meilei santykiui, likdamas savo melagiško požiūrio, išdidumo ir savipakankamumo vergu.
Jei tai yra Šėtonas, tesėtai kyla klausimas, ar jis gali būti laikomas asmeniu, ar labiau anti-asmeniu, visiškai sau svetima ir savęs nesuvokiančia būtybe. Atsižvelgiant į tai, kad asmens sąvoka apima daug skirtingų ir analogiškų prasmių, galima pagrįstai tvirtinti, jog Šėtonas egzistuoja kaip asmuo, kadangi jis yra mąstanti ir trokštanti būtis. Tai sutinka su Boecijaus apibrėžimu, teigiančiu jog asmuo yra “individuali racionalios prigimties substancija” (rationalis naturae individua substantia).
Tačiau pagal šiuolaikinę asmens koncepciją, kurios principas yra sąmoningo savo paties buvimo, bei tarpasmeninių santykių ir ryšio su pasauliu suvokimas, Šėtono subjektiškumas išnyksta, jo vidinis suvokimas ir autentiškumas lieka neapčiuopiami ir išreiškia unikalumo bei asmeninio skirtingumo paneigimą, suteikiant pranašumą išsibarstymui ir išėjimui iš savęs.
Jo asmenybė patvirtinama tuo pat metu, kai skyla į daugybę šukių; jo vertingumas yra lygus jo dispersijai – kaip plačiai jis išsibarsto. Galima sakyti, kad Šėtonas, tai asmuo esantis nuolatiniame išcentriniame judesyje, niekad nerandantis savo tikrosios tapatybės, tačiau pilnas pompastiško tikrumo, jog būtent ši savybė suteikia jam išskirtinį asmeninį originalumą, pripildydama jį pagarbos sau ir nuolatinio kaltinimo kitų atžvilgiu.
Dėl šios priežasties vidinė Šėtono tapatybė yra nepasiekiama ir “pasprunka” nuo pozityviai apibrėžtos konfigūracijos. Jis niekada nėra savimi, atvirkščiai – jis nuolat neigia bet kokį patikslinimą apie jo būtį. Apie jį neįmanoma pasakyti nieko, kas atitiktų tai, kas jis iš tiesų yra; neįmanoma žinoti nieko apie jo gilius ketinimus – ne todėl, kad jie būtų paslėpti nuo kitų, bet todėl, kad jie yra ištrūkstantys ir nesugaunami jam pačiam dėl jo vidinio negebėjimo juos suvienyti ir nukreipti. Apie jį galima pasakyti tik tai, kas negatyvu, tai ko nėra.
Faustui, kuris klausia, kas toks iš tiesų jis yra, Mefistofelis atsako prisistatydamas labai išraiškinga fraze: “Aš esu dvasia, kuri visada neigia!” (Ich bin der Geist, der stets verneint!, J.W. GOETHE, Faust Urfaust, Ed. Garzanti, Milano 1990, p. 99).
Pranešimas skaitytas Tarptautinės egzorcistų asociacijos suvažiavime Romoje (Sacrofano) 2014 m.