Panašu, kad svarbiausi dalykai šalies valdančiųjų mintyse ir darbuose šiuo metu yra atvirkšti. Pavyzdžiui, atrodo, kad Dievas jiems neegzistuoja. Taip pat valdantieji save iškelia virš tautos. Kartu ir valstybė iškeliama virš žmogaus. Virš valstybės iškeliama Europos Sąjunga. Virš gyvenimo – mirtis. Sveiki yra vadinami sergančiais. Išprievartauti – laisvais. Ir dar tuo didžiuojamasi! Kitaip to negalima suprasti, kaip tik ypatingai rimtu paklydimu ir parsidavimu.
Jeigu yra sunku, ieškokime atsakymų šventraščiuose, ir ten tikrai juos rasime. Ką Dievas sukūrė pirmiau: žmogų ar valstybę? Žinoma, Dievas pirmiausiai sukūrė žmogų. Žmogus, su Dievo valia, sukūrė savo valstybę. Todėl joks valdžios pareigūnas negali kelti valstybės aukščiau žmogaus ar žmogaus aukščiau Dievo. Ir tai nėra tiesiog siauras individualistinis mąstymas, tai yra gilus dvasinis požiūris, amžinasis Dievo dėsnis.
Žmogus yra Dievo kūrinys. O valstybė, su Dievo pagalba, yra žmogaus kūrinys. Ir nevalia to maišyti. Žinoma, visi žmonės kartais klysta, ir tada jiems reikia priminti teisingą kelią. Tačiau tikrai negali priminti kelio tie, kurie nuolat prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, ginančiai prigimtines žmogaus teises. Taip pat negali priminti kelio tie, kurie prieštarauja Dievui – jie labai klysta.
Pareiga, apie kurią dabar kalba sveikatos ministras Arūnas Dulkys, jo yra suprantama labai siaurai – pareiga jam reiškia „užtikrinti valstybės funkcionavimą, užtikrinti valstybės tarptautinius įsipareigojimus“. Kviečiu pasižiūrėti vaizdo įrašą pavadinimu A. Dulkys apie sąmokslo teorijas: Vyriausybė slepia nuo žmonių tai, kad žemė yra plokščia. Akivaizdu, kad visiškai pamirštama tai, kas yra svarbiausia – žmogaus pareiga Dievui.
O juk svarbiausias yra Dievas. Po Jo svarbiausias yra žmogus, o ne valstybė. Žmonės, su Dievo valia ir palaima, sukuria šeimas ir tautas. Stiprios tautos sukuria savitas ir gražias savarankiškas valstybes. Jokia valstybė neatsiranda be Dievo ir tikrai nuoširdaus, sąžiningo, atsakingo ir gero žmonių darbo.
Prieš 2000 metų Kristaus buvo pasakyta: „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12, 28-30). Tai gi, nėra įsakymo didesnio už šiuos du įsakymus! Tikrai, mylėk Dievą ir žmogų, toks yra pats aukščiausias įstatymas. Kam dar kyla kokių klausimų? Kas laikinas tarptautines teises ar pareigas kelia virš šių amžinų Dievo įstatymų, esminių, prigimtinių, tai yra, dvasinių, žmogaus teisių ir pareigų? Atsakymą žinote.
Nerimaujame dėl sveikatos ir mirties? Tikrai ieškome atsakymų, kaip spręsti koronaviruso problemą? Mylėkime Dievą ir kitus žmones. Tai yra tikrasis atsakymas ir išeitis. Viskas, ko reikia, tai tik nuoširdžiai mylėti Dievą ir žmones. Bet to nėra.
Lyg ir visi sutariame, kad reikia žmones mylėti. Bet toldami nuo Dievo mes ir meilę suprantame kažkaip keistai. Žmonės yra sveiki, kai džiaugiasi gyvenimu ir vienas kitą myli, kai jų protai ir širdys yra sklidini šviesos, gėrio bei ramūs. Tai yra patys geriausi vaistai.
Žmonės yra laimingi, kai gali bendrauti, susitikti, prisiglausti, džiaugtis kultūra, menu, tikėjimu, mokslu ir darbu, vienas kitu ir savo gyvenimu.
Žmonės yra sveiki, kai gali laisvai, kūrybingai gyventi, įgyvendinti savo svajones, skleisti talentus. Jie yra sveiki, kai gali mylėti save, savo šeimą, tautą, pasaulį ir Dievą.
To tikrai pakanka, kad pranyktų bet koks virusas ir pasitrauktų bet kokios ekonominės ar politinės krizės, slogutis, baimė ar nerimas. Stipri dvasia stiprina kūną.
Tai nėra sudėtinga, tik reikia sudaryti žmonėms pačias palankiausias sąlygas gražiai, kūrybingai gyventi ir bendrauti. Čia belieka tik priminti, kad dabar viskas yra daroma atvirkščiai: meilė yra pakeista baime. Taip bijome mirties, kad nustojome gyventi.
Čia belieka tik priminti, kad dabar viskas yra daroma atvirkščiai: meilė yra pakeista baime. Taip bijome mirties, kad nustojome gyventi.
Dabar esame paskendę materialiame pasaulyje, bet niekada neturėtume pamiršti, kad tikrasis ir amžinas pasaulis yra dvasinis, o tikroji mūsų esmė yra siela. Todėl tikrai gyvendami negalima remtis vien tik fiziniais dalykais ir tuo pagrįstu požiūriu. Esminė tiesa yra paprasta: visi žmonės gyvena šiame pasaulyje tik tam, kad tobulėtų dvasiškai. Atėjus laikui visi palieka šį pasaulį ir sugrįžta į savo tikrąjį amžiną gyvenimą.
Kuo geriau žmogus supranta šią savo dvasinę prigimtį ir gyvenimo tikslą, tuo gražiau ir prasmingiau jis gyvena. Teisingai gyvenantis žmogus siekia ne sau, o, visų pirma, visiems kitiems žmonėms metafizinio ir fizinio gėrio, ir taip pats išlieka sveikas ir stiprus.
Taip grįžtame prie centrinės šio teksto minties, kurią vis norisi kartoti: turime mylėti Dievą ir žmogų, ir to pakanka, kad būtume laimingi ir sveiki.
Suprantama, kad kartais yra labai sunku nuspręsti, kas yra tiesa ar melas, gėris ir blogis. Palaiminti yra tie, kurie tiki, nes jie žino kelią. Kitu atveju yra tik vienas būdas tai patikrinti: reikia pagalvoti, kas bus, jeigu planas bus įgyvendintas iki pabaigos. Pavyzdžiui, pažvelkime, kaip atrodytų Lietuvos Konstitucija, jeigu mūsų valdžia įgyvendintų savo sumanymus iki galo (karantinas po karantino, baimė po baimės, suvaržymai po suvaržymų):
II Skirsnis. Valstybė ir žmogus. 18 straipsnis. Žmogui teises suteikia valdžia. 19 straipsnis. Žmogaus gyvybė priklauso valdžiai. 20 straipsnis. Visos žmogaus teisės iš jo gali būti bet kada atimtos. Bet kas gali žmogų sulaikyti ir laikyti suimtą. Teismas gali būti suklastojamas ir žmogus įkalinamas iki gyvos galvos. 21 straipsnis. Bet kuris žmogus gali būti žalojamas ir žudomas. Žmogaus negina jokie įstatymai. Žmogų galima kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, galima su juo žiauriai elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, gali būti atliekami bet kokie moksliniai ar medicinos bandymai.
Jeigu toliau judėsime baimės, suvaržymų, melo, prievartos ir godumo link, artėsime link gūdaus totalitarizmo. Ar tai vis dar atrodo teisingas kelias? Ar mes tikrai norime gyventi tokioje valstybėje, kurioje viskas yra paremta išskaičiavimu, baime, pasileidimu, baudom, melu ir mirtimi?
O gal geriau būtų palikti Lietuvos Konstituciją ir Viešpatį Visagalį Dievą visada savo vietoje? Su pagarba ir labai nuoširdžiai remtis tikėjimu savo Tauta, Konstitucija, istorine civilizacijos patirtimi, Dievu ir meile? Nejaugi mums dabar Europos Sąjungos lėšos taip neleidžia širdies akių atmerkti?
Nejaugi mums dabar Europos Sąjungos lėšos taip neleidžia širdies akių atmerkti?
Kas yra tikroji meilė? Meilė yra pati didžiausia šio ir anapusinio pasaulio galia. Ja viskas prasideda, auga, tobulėja ir tęsiasi. Meilė neturi jokių priešų ir kliūčių. Jai nieko nėra neįmanomo. Ji nepatiria mirties, skausmo ar ligų, tik nuolatos stiprėja. Meilė niekada nebūna savanaudė. Ji nelaiko pykčio, nepažįsta baimės. Ji yra visada tekantis tyro gėrio šaltinis, kuris viską sudaro, atgaivina ir įkvepia. Meilė yra nuoširdus ir tikras tikėjimas. Meilė yra laisvė ir tiesa, kylanti kartu su amžinaisiais dvasiniais dėsniais. Meilė yra Dievas. Meilė yra siela. Ji yra visur, ji – amžina. Kas tikrai myli Dievą, tas prasmingai gyvena ir yra sveikas, ne tik savo kūnu, bet ir savo dvasia.
Teisingumas ir tikra tvarka yra pasiekiami tada, kai kiekvienam žmogui yra leidžiama įgyvendinti savo gražiausias svajones ir talentus, ir kai tai darydamas žmogus artėja prie Dievo ir savo taurios dvasinės prigimties. Bet kokia galia ir valdžia, kuri varžo žmogaus laisvę taip kūrybingai gyventi ir tobulėti, yra bloga.
Teisingai pasaulį matanti valdžia kurtų tokią visuomenę, kuri padėtų žmonėms suprasti, kad jie yra dvasinės būtybės, laikinai gyvenančios fiziniuose kūnuose bei primintų, kad yra Dievas, angelai, dvasinis pasaulis ir amžinasis gyvenimas. Atkreiptų dėmesį, kad visi žmonės be jokių išimčių yra Dievo vaikai, gyvenantys pagal Dievo dėsnius ir pagal juos nuolat tobulėjantys.
Toks būtų atsakymas į šios dienos klausimą, kaip valdantiesiems reikėtų elgtis ir šios pandemijos metu – pirmiausia, mylėti Dievą.
