Rasa Stulpinienė. Kaip feministė Žemaitė gėjų teises gynė

Rašytoja Julija Beniuševičiūtė (šiemet minėsime 100 – ąsias jos mirties metines) pastaruoju laiku susilaukia vis daugiau dėmesio: apie ją rašo ir lyčių lygybės ekspertės (knyga „Moterys, kūrusios Lietuvą“, 2020), ir žinomi rašytojai (S. Parulskis, pjesė „Julija“), spektaklius stato (ne)labai garsūs režisieriai (K. Glušajevas, LNDT, 2020), šešių spalvų vaivorykštės vėliava jos galvą puošia entuziastingi LGBT atstovai, marškinėlių, drobinių krepšelių ir riešinių su jos atvaizdu siūlo internetiniai pardavėjai. Nežinia, ar Žemaitę kas dėl to labiau skaito, ar padeda šiuolaikiniams mokiniams ji kiek nors orientuotis globaliame pasaulyje, tačiau akivaizdu, kad anoji, klasikinė, t. y. tradicinė, nebeatliepia nūdienos lūkesčių, todėl šią rašytoją kažkam Lietuvoje trūks plyš reikia dekonstruoti, pritempti prie feminisčių, lesbiečių ir gėjų savivokos bei idėjų sklaidos.

Ar įmanoma laisvoje Lietuvoje, kad mokslas tarnautų politikai?

Panašu, kad taip, nes iš literatūrologų jau kada kadais galėjome girdėti naują rašytojos Žemaitės kūrybos traktuotę, kurios esmė – ne prozininkė, dramaturgė, publicistė, o feministė! Per 30 nepriklausomos Lietuvos metų gal jau net būtume pripratę prie to naujo ir pažangaus kūrėjos amplua? Ironiškai galvojant – tokio savo, artimo, kad prieini prie paminklo ir riši ant to žmogaus galvos ką tik nori – vėliavą, šaliką, staltiesę, paklodę (rišimo faktas savaime gal nėra kažkas blogo – J. Basanavičius su trispalviu šaliku Vasario 16 ar Kovo 11 atrodė gan simpatiškai – tik nereikia pamiršti, kad užrišus vienam kažką ant paminklo užrišti panorės ir kitas, ir nebūtinai tai, kas tautą vienija, veikiau – atvirkščiai. Taip su Žemaite ir LGBT vėliava ir atsitiko.) Taigi svaraus, garsaus žodžio, kad į Žemaitę dabar reikia žvelgti kaip į kovotoją, nėra, bet visuomenei rodomas būtent šis rakursas. Ir gan prikišamai.

Skarelė – ne kaimas, o feministinė hermeneutika

Skarelė dabar, pasirodo, Žemaitės protesto prieš to meto vyrų elgesį su moterimis ir solidarumo su jomis išraiška. Tik niekaip neapleidžia jausmas, kad savo gyvenamuoju laikotarpiu rašytoja visai apie tai negalvojo. Užtat apie tai galvoja XXI a. žmonės, norintys iš jos sukurti legendą, kurią galima gerai parduoti: „Žemaitės išskirtinumas! Žemaitės unikalumas! Žemaitės drąsa! – pirkite, mieli tautiečiai, Žemaitę – prekę, ir jūs amžiams nusikratysite tradicinių stereotipų, nes tik dabar išaušo tikrasis Žemaitės laikas. Ji jau tada žinojo, kad ateisime mes – feministės, gėjai ir lesbietės!“ Beje, „hermeneutika“ yra ir filologijos šaka, ir kultūros bei visuomenės tyrimo metodologija, ir filosofinė kryptis, supratimą traktuojanti kaip esminę žmogaus ir jo socialinės būties ypatybę. Jeigu išvertus visas reikšmes į žmonių kalbą, būtų maždaug taip: ko ieškau, tą ir randu…

Mokslo flangas: Žemaitės „feministinį mąstymą artikuliuojantys  tekstai“

Tie, kas bent kiek prisimena Žemaitės kūrybą, tai ji paprastai asocijuojasi su apsakymų ciklu „Laimė nutekėjimo“, kuris yra Žemaitės, kaip rašytojos, kūrybinis proveržis. Tai yra 1895-1898 metai. Tai geriausi jos apsakymai, bet…jie, pasirodo, nelabai turi tų reikiamų feministinių ataudų, todėl reikia remtis tokiais, kurie neva jų turi: „Kieno galia, to ir valia“ (1903), „Mieste“ (1905), „Ponas Zigmantas“, „Klampynė“. Beveik neabejoju, kad mažai kas juos yra skaitęs ar rėmęsis per egzaminą, bet… kas jungia šiuos tekstus ir kuo jie vertesni ir aktualesni už mums žinomus „Marti“, „Petras Kurmelis“ ir pan. Dabar giliai įkvėpkime, susivokime esantys akademiniame lygmenyje, kuriame autoritetės -ytės, kurių pavardžių čia minėti negaliu, bet kurias nesunkiai galima susirasti oficialiuose lituanistikos tinklapiuose, teigia, kad tie keturi yra tai, ko Lietuvai reikia būtent dabar – feminizmo, moterų teisių, proveržio ir pažangos, nes Lietuva pagaliau pribrendo ir yra „ant tos bangos“. Šiuose apsakymuose vyrai yra tikri monstrai, todėl, sekant feministine logika, ir visi kiti yra į juos panašūs, tik Žemaitė jų gyvenime nesutiko, neaprašė, todėl mes ir nesužinojome.

Zosikė, Marelė, Myliutė, Tamošienė - pirmosios kovotojos!

Niekas nesiginčija, kad visos šios moterys yra labai nelaimingos. Kaltindamos vyrus pasako štai tokių minčių: „Už ką mus kaltina? Kam man to tėvo, kam man to vyro reikėjo?“ Kita veikėja: „Kodėl vyrai taip moka mus išnaudoti, sumindžioti ir paniekinti!<…> Mus paženklina, o jų, šimtais sykių kaltesnių, niekas nemato, nežiūri… Kodėl taip yra, kame čia teisybė?“ Arba šitaip: „Advokatai, teisėjai, galvočiai, išdirbkit laisvesnį persiskyrimą… kam to amžino ryšio, kam iki grabo lentos?“ Dar viena: „Jo tik viršus, jo tiesa, jo valia… Argi visuomet mes, moterys, taip ir būsime varžomos?“

Kas toms moterims yra atsitikę? Viena buvo priversta tekėti už turtingo, bet nemylimo, kita iš kaimo iškeliauja ieškoti laimės į miestą, sutinka vyrą, kuris iš pradžių jai padeda, o paskui pameta, trečioji po vedybų tikrai tampa ponia, bet yra vieniša, ketvirtoji kaip vaikas maldauja vyrą, kad išleistų nuvažiuoti pas motiną, bet vyras neleidžia.

Faktas, kad nė nesigilinus tų moterų jau gaila, kaltieji yra, feminizmo pradžia irgi!

Iš pirmo žvilgsnio  - feminizmas, o iš antro?

Tas antras – tai socialinis, kultūrinis, vertybinis, bendražmogiškas. Tai kontekstai, kuriuose įsipynę moterų likimai. Norint juos geriau suprasti, reikia žvelgti ir Žemaitės laiko, ir XXI a. žmogaus akimis. Feministinė pozicija kalba tik apie vieną aspektą – toks jos tikslas, tačiau tai iš esmės reiškia rezultatą – moterų priklausomybę nuo vyrų, jų viršenybę.

O dabar pažvelkime į priežastis, kokiais būdais prie tokių rezultatų prieita. Pradėkime nuo tos, kuriai, kaip šiandien pasakytume, suvaržyta judėjimo laisvė. Vyras, vardu Tamošius, elgiasi neadekvačiai, nemotyvuotai, sąmoningai iškreipia tikrovę, neigia akivaizdžius faktus, grasina. Jeigu jau sakome, kad apie suvaržymą prabilusi moteris yra feministė, tai gal galima šiuolaikiškai apibūdinti ir jos vyrą? Kas galėtų paneigti, kad jis – ne psichikos ligonis, kokį matėme kūrinyje „Neturėjo geros motynos“? Nereikia būti psichologu ar psichiatru, kad pamatytume šiuos asmenis turint šizofrenijos, maniakinės depresijos ar narcisistinių asmenybės sutrikimų. Tada, daugiau kaip prieš šimtą metų, apie tokias diagnozes kažin ar kas buvo girdėjęs, bet susirgimai visais laikais egzistavo ir nediagnozuoti… Ar yra čia vietos feminizmui? Greičiau jau daktarui ir medikamentiniam gydymui.

Kiek su feminizmu gali būti siejama moteris, kuri mieste laimės neranda, atsiduria gatvėje, paskui viešnamyje, galiausiai pakliūna į policiją? Deja, savo likimą ji užsiprogramavo pati. Tokių situacijų būna ir šiais laikais. Pabandykite nuvykti į kitą šalį, be pinigų, be pažįstamų, be kalbos, pasitikėkite pirmu jus maloniai užkalbinusiu žmogumi, kurio žinote tik vardą, atiduokite savo likimą į jo rankas, jei turite – ir paskutinį pinigėlį, ir pažiūrėkite, kas iš to išeis. Nepamirškite pasakyti, kad tas žmogus esąs vienintelis jūsų globėjas, dėl jo padarytumėte bet ką. Bus tikras stebuklas, jei istorija baigsis laimingai.

Kaip mūsų trečioji feministė – ta, kuri klausė, kam jai reikėjo tokio vyro? Čia reikia kai ką patikslinti: moteris tekėjo todėl, kad mylimasis ją apgavo ir pametė. Supratusi esanti nėščia ji sutinka tekėti už to, kuris piršosi pirma. Taip siekiama nuslėpti nėštumą. Tos vestuvės – pats tikriausias sandėris. Beje, būsimam vyrui ji papasakoja visą tiesą, tikisi, kad vestuvių nebus, gal dar sugrįš jos meilė ir vaikelio tikras tėvas? Bet negrįžta, o tėvai nė nemano jos netekėjusios, su vaiku savo namuose laikyti. Sandėris įvyko – gyvenimas nepavyko.

Ar nėra tokių dalykų šiandien? Ar reikia feminisčių įsikišimo? Kai nėra meilės, nepadės nė jos, tačiau pastebėti norisi ką kita. Mergina, vardu Marelė, sulaužė taisyklę, kurią žinojo visi: nevalia suartėti su vaikinu iki vedybų, nes gali būti skaudžių pasekmių. Negalėjo nežinoti, ką vadina bendruomenėje merga su vaiku, o ką benkartu. Taip, XIX a.-XX a. pr. moralės standartai tikrai aukšti, taisyklės griežtos, jos tikrai mums gali nepatikti, nepatiko turbūt daug kam ir tada, bet jos tokios buvo. Taisyklės tebegalioja ir XXI a. Ar tikrai protinga, pavyzdžiui, pažeisti kelių eismo reikalavimus ir tikėtis, kad nebūsime nubausti, niekas nenukentės?

Ar tikrai protinga, pavyzdžiui, pažeisti kelių eismo reikalavimus ir tikėtis, kad nebūsime nubausti, niekas nenukentės?

Ketvirtoji herojė gyvena prabangoje su nemylimu vyru, ponu Zigmantu, turi sūnų, tačiau negali nieko daryti širdžiai artimo, nes tai neponiška, neatitinka jos statuso. Kaip paukštis, uždarytas narve, nori išskristi, taip ir ji. Skyrybos būtų išeitis, bet vyras jos nepaleis. O čia feministinės idėjos ar gali padėti? Vargu. Šios vedybos – taip pat sandėris: jam jau žilė galvoje, o jai 18 metų. Nuoširdžiai pasakykime: nei tada, nei dabar niekas netiki tokios santuokos sėkme. Myliutė (Emilija), beje, turi sąlygas kai ką pakeisti. Sūnus galėtų tapti jos atrama, gyvenimo ašimi, tačiau jaunąją ponią jis mažai tedomina.

Moterys nori tų pačių teisių kaip vyrai, o kokie jie šiuose neva feministiniuose kūriniuose?

Agresyvūs, pikti, valdingi, arogantiški, apgavikai, melagiai, ištvirkėliai, veidmainiai, išdavikai, šykštuoliai, niekšai, pašaipūnai, beširdžiai, garbėtroškos, savimylos, pagyrūnai, pavyduoliai, smurtautojai, palaidūnai. Ar tai reiškia, kad ir Žemaitės moterys tokios nori būti?

Ko nori moterys – meilės ar teisių?

Kai yra meilė, yra ir teisės, kai nėra, teisių tenka ieškoti. Kartais net su žiburiu…

P.S. Apie gėjus ir lesbietes ir vėl nieko neparašiau, nes jokių homoseksualistinių ataudų ir vėl nepavyko rasti.

P.P.S. Kitoje dalyje pakalbėsime apie Žemaitės pranešimą Pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime, tikrąsias feminizmo sąsajas su Lietuva ir jo dabartines atstoves.