Taip ji komentavo žinią, kad Vilniaus universitetas paskelbė rekomendacijas kaip reikia „teisingai“ kalbėti, neatskleidžiant žmonių lytinės tapatybės.
Kaip panašaus pobūdžio akademinės instrukcijos dera su akademine laisve ir su žmonių laisve šiaip bendraujant? Ar tai sektinas pavyzdys?
– Žinoma, su akademine ir šiaip bendravimo laisve – niekaip nedera. Universitetų misija – ieškoti mokslo tiesos ir to mokyti studentus. Tad akademinė laisvė yra fundamentalus jų veikimo principas, grįstas įsitikinimu, kad kiekvienas studijų dalyvis, ir studentas, ir dėstytojas, turi teisę turėti ir viešai reikšti savo asmeninę nuomonę, klausinėti ir ginčytis, tik ta nuomonė privalo būti paremta faktais ir argumentais, kurie patikrinami eksperimentais ir tyrimais gautais duomenimis (gamtos ir socialiniuose moksluose) ar profesinėmis diskusijomis (humanitariniuose moksluose).
Kaip dėstytoja semestro pradžioje visuomet informuoju savo studentus, kad mano ir jų pozicijos tam tikrais, ypač pasaulėžiūriniais, klausimais gali ir nesutapti, tai yra visiškai normalu, tačiau tai niekaip neturi įtakoti mūsų santykio ar sukelti tarpusavio priešiškumą.
Tai laikau tolerancijos, pasitikėjimo ir diskusijų kultūros ugdymo įžanga. Atvirai ideologiškai paremti reikalavimai laikytis vienokių ar kitokių nuostatų ar vartoti tam tikrą žodyną ir nevartoti kitokio, net jei jie būtų motyvuojami pačių geriausių intencijų, kaip kad šiuo atveju lytinio jautrumo, yra tiesioginis kėsinimasis į šią laisvę, dar daugiau – kėsinimasis į pačius Vakarų civilizacijos pamatus – sokratiškąją dialogo, abejonės ir klausinėjimo kultūrą. Tai sau leidžia tik autoritarinių ar totalitarinių šalių universitetai, siekiantys ugdyti politiniam režimui paklusnių ir lojalių piliečių masę, kuriems šiukštu draudžiama kelti klausimas ir galvoti savo galva.
Yra nuomonė, kad taip kuriama „Naujakalbė“, liūdnai aprašyta žinomo antiutopininko George Orwell knygoje 1984-ieji. Ką jūs apie tai?
– Gal nedaug kas žino, kad G. Orwellas apie naujakalbę sužinojo ir ją talentingai aprašė remdamasis rusų rašytojo Jevgenijaus Zamiatino distopiniu romanu „Mes“, kuris pirmiausia buvo išleistas Vakaruose anglų kalba.
Šis autorius iki emigracijos gyveno ankstyvojoje Sovietų Rusijoje ir vienas pirmųjų pastebėjo bei aprašė šį besikuriančios komunistinės visuomenės fenomeną, kurį vėliau tyrinės ir kiti antropologai bei rašytojai.
Žinomas šiuolaikinis rusų autorius Viktoras Pelevinas savo nedideliame tekste „Zombinimas“ tai yra pavadinęs „leksine šizofrenija“ – siekiu kalbiniais eksperimentais įvaryti pleištą tarp tikrovės ir ją aprašančios kalbos, kitaip tariant išmušti sąmonei pagrindą iš po kojų, kad ji būtų dezorientuota ir tokiu būdu lengviau pavergiama. Ideologai visuomet pradeda nuo kalbos keitimo, išrasdami ir diegdami naujus, anksčiau negirdėtus naujadarus ir santrumpas, kokias, pavyzdžiui, itin mėgo sovietai, arba taip pakeisdami pažįstamų žodžių reikšmes, kad jie net įgydavo priešingas pradinei reikšmes.
tam prireikė kartų pasikeitimo ir ypač tam tikro specifinio politinio klimato susiformavimo
Prisiminkime Orwello „karas – tai taika, o taika – tai karas“ ir t.t. Ir tik vėliau, arba paraleliai, pereina prie simbolių keitimo. Todėl išgirdusi naujadarą „žmoga“ nė kiek nenustebau, tendencijos rodė, kad anksčiau ar vėliau ta linkme bus einama. Prisiminkime, kad, pavyzdžiui, pagrindiniai valstybės simboliai (himnas, herbas, vėliava) jau senokai yra tapę įvairių vizualinių ir prasminių eksperimentų taikiniais, kas neišvengiamai sukelia nevienareikšmes reakcijas
– Ar tai greit įsitvirtins visose Lietuvos aukštosiose mokyklose? Antai, Kauno Vytauto Didžiojo universitetas kol kas nepanoro komentuoti ar darys tą patį. Kokios tokių tendencijų pasekmės Vakarų liberaliajai demokratijai?
– Sakyčiau, kad šie procesai Lietuvoje, lyginant su itin sukairėjusiais Vakarų, ypač JAV, universitetais, jau visuotinai įtvirtinusiais politkorektišką kalbą, ideologinę cenzūrą ir kitaminčių persekiojimo metodus, net yra vėluojantys.
Kadangi tokie pokyčiai nėra natūralus dalykas, o tam tikros politinės valios ir galios taikymo pasekmė, tai mūsų postsovietinėje visuomenėje, kurios vyresni žmonės dar nesunkiai atpažįsta kairiosios totalitarinės ideologijos veikimo principus, tam prireikė kartų pasikeitimo ir ypač tam tikro specifinio politinio klimato susiformavimo.
Pastarajam pamatai buvo klojami per visą D. Grybauskaitės prezidentavimo dešimtmetį, o dabar, kartu su neobolševikinės „Laisvės“ partijos atėjimu į valdžią, jau galime stebėti visą puokštę iniciatyvų, stebinančių savo radikaliais užmojais ir masteliais, tačiau taip beatodairiškai buldozeriu stumiamais į priekį, nepaisant visuomenės dalies pasipriešinimo.
Neveltui „Laisvės“ partijos pirmininkė A. Armonaitė, atkartodama komjaunuolišką žodyną ir polėkį, yra ją pavadinusi avangardu. Kadangi buvęs Vilniaus Universiteto rektorius Artūras Žukauskas pateko į Seimą būtent su šia partija, tai, kaip ir jo ankstesnė veikla Universitete aktyviai diegiant genderizmą, nėra joks atsitiktinumas.
Neatsitiktinai dabartiniu VU rektoriumi tapo jo protežė Rimvydas Petrauskas, neatsiliekantis nuo savo mokytojo progresizmo diegimo darbuose, o gal net jį ir pralenkiantis. Tad ir „lyčiai jautrios kalbos“ idėjos ir principai, gimę VU lesbietiškojo feminizmo atstovių gretose, žinoma, dabartiniame VU rado sau palankią dirvą.
Manyčiau, kad tuo mūsų pažanguoliai neapsiribos. Kaip kažkada N. Chruščiovas bandė pavyti ir aplenkti Ameriką, tai ir jie deda ir toliau dės visas pastangas, kad savo ideologiniu įkarščiu bei uolumu pavytų ir aplenktų pažangiausius Vakarų universitetus.
Kokius priešnuodžius matytumėte šioms nerimą keliančioms tendencijoms?
– Šių metų balandį iš spaudos išėjo mano publicistinių straipsnių rinktinė „Nepolitkorektiška“, kurioje aprašau naujuosius sąmonės pavergimo mechanizmus ir pavyzdžius. Nors tai daugiau kaip penkerius metus rašyti tekstai, tikrovė net pralenkė mano prognozes – daugelis joje dar tik kaip daigeliai aprašyti dalykai per vienerius metus jau yra išsipildę ir suvešėję.
Tačiau savo knygoje kalbu ir apie priešnuodžius ideologinei naujakalbei ir sąmonės perkeitimo technikoms. Esu įsitikinusi, kad privalome aiškiai matyti šiuos pavojus ir su jais nesitaikstyti, tačiau ir jų nebijoti. Nes jokia ideologija, kad ir kokia svarbia ar grėsminga dėtųsi, negali atstoti ar įveikti tiesos. Tačiau turime ir ruoštis kovai.
