Gegužės 23 d., apgaulės būdu, pasinaudojant dalies Seimo narių buvimu komandiruotėse bei dalyvavimu Almos Adamkienės laidotuvėse, Civilinės sąjungos įstatymo projektas buvo „prastumtas“ pro svarstymo stadiją.
Ėjimas buvo planuotas: Seimo narių komandiruotės yra tvirtinamos Seimo valdyboje, priimti sprendimai dėl jų yra vieši, todėl nėra taip sunku pagal turimą matricą suskaičiuoti, kurio Seimo posėdžio metu bus daugiau šį projektą palaikančių, negu jo nepalaikančių Seimo narių. Kaip yra išsireiškęs Seimo vicepirmininkas, Laisvės partijos narys V. Mitalas, šiuo klausimu matematika yra negailestinga. Ir šį kartą ji buvo negailestinga Civilinės sąjungos priešininkų atžvilgiu.
Taigi, praėjus metamas po Civilinės sąjungos įstatymo projekto užregistravimo Seime, šis klausimas atsidūrė finišo tiesiojoje. Paskutinis balsavimas neišvengiamai bus. Kokie šio įstatymo proponentų argumentai gali skambėti Seimo salėje per paskutinį balsavimą ir kiek jie yra validūs?
Įstatymu nesiekiama reglamentuoti šeimos teisinių santykių
Tik užregistravus įstatymo projektą, jo teikėjai (ypač J. Sejonienė), bandė aiškinti, kad juo siekiama reguliuoti ūkinius praktinius vienos lyties asmenų bendro gyvenimo santykius, bet tikrai ne šeimos teisinius santykius. Legendą, kad įstatymas nereguliuoja šeimos teisinių santykių buvo siekiama išlaikyti ir Teisės ir teisėtvarkos komitete vykusių klausymų metu. Tuometinis komiteto pirmininkas S. Šedbaras nepritarė LGBT interesams atstovaujančių organizacijų siūlymui į įstatymą įrašyti, kad Civilinę sąjungą sudarę asmenys sukuria šeimos teisinius santykius. Tačiau nepritarė ir priešingam Rengimo šeimai asociacijos pasiūlymui apibrėžti civilinę sąjungą kaip reguliuojančią privačius asmenų santykius. Reikėjo išlaikyti regimybę.
Beje, po svarstymo stadijos užregistruota įstatymo agroliberalų pataisa, kuria siekiama įstatymą papildyti nuostata, jog ji nereguliuoja šeimos teisinių santykių, yra tokio paties – demaskuojančio – pobūdžio.
Tačiau projekto aiškinamasis raštas, kuriame remiamasi konstitucine šeimos doktrina, jau tada leido pagrįstai manyti, kad projektu siekiama reglamentuoti ne bet kokius, bet šeimos teisinius santykius. Tokią pačią išvadą buvo padaręs ir Laisvos visuomenės institutas, remdamasis atlikta Civilinės sąjungos įstatymo turinio analize, kurioje konstatuojama, kad dauguma Civilinės sąjungos įstatymo normų yra pažodžiui perkeltos iš Civilinio kodekso III knygos ir kitų CK normų, reglamentuojančių šeimos teisinius santykius.
Galiausiai tokia pati išvada buvo padaryta ir Seimo narių prašymu bei Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pavedimu atliktoje šio Įstatymo projekto ir jo lydimųjų teisės aktų numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo išvadoje, kur konstatuojama, jog numatomas teisinis reguliavimas plečia teisinę šeimos santykių apsaugą ir atitinkamai užtikrinantis teisinį pripažinimą (apsaugą) ne santuokos pagrindu kuriamiems šeimos santykiams.
Taigi teigti, jog šiuo įstatymu siekiama sureguliuoti kitokius, o ne šeimos teisinius santykius, gali tik akiplėšiškai meluojantis Seimo narys. Todėl minėta agroliberalų pataisa, kuria siekiama demaskuoti projekto teikėjų klastą, yra pavėluota. Demaskuoti nėra ko: visiems viskas iš tiesų yra aišku.
Įstatymo priėmimas niekaip neįpareigoja vienos lyties asmenų poroms suteikti tas pačias teises kaip ir susituokusiems.
Neįpareigoja, bet sudaro prielaidas. Kaip rodo Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus apžvalga, „Tos pačios lyties ir skirtingų lyčių asmenų partnerystės ir santuokos teisiniai institutai Europos Sąjungos valstybėse narėse“, teisę sudaryti santuoką tos pačios lyties asmenys įgijo tik tose valstybėse, kuriose prieš tai buvo įteisinti tos pačios lyties ir / ar skirtingų lyčių asmenų registruotos partnerystės santykiai.
Lygiai taip pat, įvaikinimo teisę tos pačios lyties asmenims buvo suteikta tose valstybėse, kuriose prieš tai buvo įteisinti tos pačios lyties ir / ar skirtingų lyčių asmenų registruotos partnerystės santykiai. Atitinkamai, šiuo metu įsivaikinimas tos pačios lyties poroms neleidžiamas tik tose Europos Sąjungos valstybėse, kurios nėra įteisinę tos pačios lyties asmenų partnerystės ar santuokos (išimtis Vengrija, kuri nors įteisinusi partnerystes, tačiau 2020 priėmė konstitucijos pataisą numatančią įsivaikinimo draudimą tos pačios lyties partneriams).
Taigi, galima pagrįstai kalbėti apie tam tikrą nuoseklų partnerystės ir santuokos sulyginimo procesą, kuris visada prasideda nuo tos pačios lyties ir / ar skirtingų lyčių asmenų registruotos partnerystės santykių įteisinimo. Kodėl taip? Tokio pobūdžio įstatymų priėmimo praktika rodo, kad visuomenę reikia pripratinti prie vertybinių pokyčių, ir per greitas ar didelis žingsnis baigiasi nesėkme. Apie šį vertybinės normalizacijos procesą kalbėjo ir Estijos parlamento pirmininkas interviu LRT, sakydamas, jog po to, kai 2014 m. Estijoje buvo priimtas Registruotos partnerystės įstatymas, „nusistatymas vis dar yra, bet negalima lyginti su tuo, kas buvo prieš šešerius ar septynerius metus.“
Priėmus Civilinės sąjungos įstatymą, pasikeis ir teisinės sistemos kontūrai. Įteisinus naują šeimos teisinių santykių kūrimo būdą, atsiras konkurencija tarp santuokos pagrindu ir Civilinės sąjungos įstatymo pagrindu kuriamų šeimos institutų. Kaip savo išvadoje Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui pastebėjo Nacionalinė šeimos taryba, skirtinga jais numatytų teisių ir pareigų apimtis pagrįstai kels klausimą dėl neteisėtos diskriminacijos ir konstitucinio lygiateisiškumo principo pažeidimo, o tai savo ruožtu duos pagrindą tiek naujoms teisėkūrinėms iniciatyvoms, tiek strateginiam bylinėjimuisi.
Beje, LGBT interesų grupės šiuo klausimu jau padarė žingsnį į priekį: priėmus Civilinės sąjungos įstatymą, iš trijų pradėtų bylų tik viena iš jų – kurioje reikalaujama įregistruoti civilinę partnerystę, netektų teisinio pagrindo. Tačiau kitos dvi – dėl užsienyje sudarytos santuokos įtraukimo į civilinės metrikacijos apskaitą bei tos pačios lyties asmenų santuokos pripažinimo Lietuvoje – judėtų į priekį. Ir su nauja jėga.
Apibendrinant, Vakarų Europoje vykstantis vienos lyties asmenų porų santykių sureguliavimo procesas aiškiai rodo, jog įstatymu įteisinus civilinės sąjungos (partnerystės) institutus, juos seka įstatyminės ar teisminės iniciatyvos, kuriomis, tai grindžiant nediskriminavimo ir lygiateisiškumo principais, siekiama panaikinti teisių ir pareigų apimties skirtumus tarp tuos pačius šeimos teisinius santykius reguliuojančių teisinių institutų. Kitaip tariant, Lietuva, priimdama Civilinės sąjungos įstatymą, eis kitų šalių pramintu ir vieną kryptį turinčiu taku.
Priimti Civilinės sąjungos įstatymą reikalauja Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai
Tokią žinutę Seimo nariams komunikavo gegužės 17 d. paskelbtas 22 šalių ambasadorių Lietuvoje pareiškimas, raginantis Lietuvos Seimą priimti Civilinės sąjungos įstatymą. Čia reiktų pastebėti, jog tiesioginis ir viešas užsienio valstybių ambasadorių spaudimas Lietuvos įstatymų leidėjams priimti jų pageidaujamą įstatymą – ypač tokį, kuris aiškiai prieštarauja didžiosios Lietuvos gyventojų dalies vertybiniams įsitikinimams, šalyje įtvirtintam prigimtinės šeimos modeliui ir visuomenės moralei – vertintinas kaip itin grubus kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus. Jis niekaip nesuderinamas su 1961 m. Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių apibrėžtomis diplomatinių atstovybių funkcijomis ir tiesiogiai pažeidžia šios Konvencijos 41 str. 1 dalyje nustatytą pareigą diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis besinaudojantiems asmenims nesikišti į priimančiosios valstybės vidaus reikalus.
Tenka pabrėžti, jog jokia tarptautinė sutartis ar kitas tarptautinis dokumentas niekaip neįpareigoja nei Lietuvos, nei kitų valstybių suteikti vienos lyties porų bendram gyvenimui šeimos teisinį statusą. Lygiai taip pat tarptautinėje teisėje neegzistuoja jokia tariama „žmogaus teisė“ nei į vienalytės „šeimos“, nei juo labiau į vienalytės „santuokos“ pripažinimą. Priešingai, tarptautinėje teisėje įtvirtinta tik vyro ir moters santykio pagrindu kuriamos santuokos bei prigimtinės šeimos apibrėžtis.
JT valstybės narės, prilygindamos vienos lyties asmenų bendrą gyvenimą šeimai ar leisdamos tokioms poroms sudaryti santuoką, iš esmės ignoruoja 1948 metų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnio, kur šeima vadinama „natūraliu (arba prigimtiniu) ir pamatiniu visuomenės elementu“, tikrąją reikšmę. Būtent šio straipsnio pagrindu yra suformuluota Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Kito šeimos apibrėžimo tarptautinėje teisėje nėra.
Europos žmogaus teisių konvencija, kaip joje nustatytus įsipareigojimus yra išaiškinęs Europos žmogaus teisių teismas, įpareigoja sureguliuoti vienos lyties asmenų santykius, bet ne sureguliuoti tam tikru būdu. Dar 2010 m. byloje Schalk ir Kopf prieš Austriją EŽTT buvo priverstas konstatuoti, jog Konvencija nenumato pozityvios pareigos šalims narėms užtikrinti vienos lyties asmenų teisę į santuoką, nes Konvencijos tekstas vienareikšmiškai tai palieka valstybių narių apsisprendimui.
Byloje Fedotova prieš Rusiją (2023) EŽTT pasakė, jog EŽTK šalys turi pozityvią pareigą savo teisinėje sistemoje numatyti tam tikrą teisinę formą, kuri leistų vienos lyties asmenims sureguliuoti teisinius santykius. Kokia tai forma – kiekvienos valstybės vidaus reikalas, svarbu, šalies teisinėje sistemoje ši galimybė realiai egzistuotų ir vienos lyties asmenims būtų garantuotos bazinės teisės (Oliari ir kiti prieš Italiją (2015).
Taigi, EŽTT praktika nenumato, kad reguliuojant vienos lyties asmenų bendro gyvenimo teisiniu santykius, yra būtina juos prilyginti šeimos teisiniams santykiams, o juo labiau – prilyginti santuokai.
Tą yra pripažinęs ir Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime: „Konvencijoje nenustatyta bendra pareiga valstybėms dalyvėms vidaus teisėje užtikrinti tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką ar leisti partnerystę; šioje srityje valstybės naudojasi savo vertinimo laisve“.
Tarptautinėje praktikoje nėra vieno privalomo būdo sureguliuoti tos pačios lyties asmenų porų santykius. Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Tyrimų skyriaus apžvalgoje „Tos pačios lyties ir skirtingų lyčių asmenų partnerystės ir santuokos teisiniai institutai Europos Sąjungos valstybėse narėse“ nurodoma, jog tai yra galima padaryti trimis būdais: a) įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokos teisinį institutą, b) įteisinti tos pačios lyties asmenų registruotos partnerystės teisinį institutą, c) teisiškai reglamentuoti tos pačios lyties asmenų kohabitacijos santykius (bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos ar partnerystės).
Tos pačios lyties asmenų santuokos teisinis institutas Lietuvoje negalimas, nes Konstitucija santuoką apibrėžia kaip vyro ir moters susitarimą. Akivaizdu, kad tam reikėtų keisti Konstituciją.
Tos pačios lyties asmenų registruotos partnerystės teisinio instituto įteisinimas taip pat kelia prieštaravimo Konstitucijai klausimą, ir ne vieną. Iš esmės Civilinės sąjungos įstatymo projektu į Lietuvos teisinę sistema įvedamas naujas, specifinės civilinės būklės institutas, savo turiniu analogiškas santuokai. Tačiau Konstitucija nenumato tokio civilinės būklės instituto nei jo registracijos. Todėl siekiant suderinti su Konstitucija, reikėtų papildyti 38 straipsnio 3 dalį nuostata, jog „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, o civilinė sąjunga (partnerystė) laisvu dviejų asmenų sutarimu, o to paties straipsnio 4 dalį „Valstybė registruoja santuoką, civilinę sąjungą (partnerystę), gimimą ir mirtį.“
Yra ir kita fundamentalesnė problema, susijusi su Konstitucijoje įtvirtinta žmogaus teisių paradigma. Konstitucijoje apibrėžta šeimos ir santuokos samprata, yra grindžiama prigimtinių teisių koncepcija ir kyla iš Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 str. 3 dalies, kurioje šeima vadinama „natūraliu (arba prigimtiniu) ir pamatiniu visuomenės elementu“. Būtent šio straipsnio pagrindu yra suformuluota ir Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostata – „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“.
Prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, jog pagrindinės žmogaus teisės nėra visuomenės susitarimo, bet nekeičiamos žmogaus prigimties dalykas. Seime svarstomas Civilinės sąjungos įstatymo projektas, numatantis vienos lyties asmenų sąjungą (partnerystę), iš esmės neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto šeimos instituto prigimtinio pobūdžio. Norint jį suderinti su Konstitucija, reikėtų keisti 18 straipsnį, jame esančią normą „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“ suformuluojant pav. tokiu būdu – „Žmogaus pagrindines teises ir laisves nustato Konstitucija“.
Tačiau nėra jokių konstitucinių ar sisteminių teisinių kliūčių užtikrinti tos pačios lyties porų bendro gyvenimo apsaugą tiksliniais atskirų teisės aktų pakeitimais, pvz., numatant de facto kohabitacijoje gyvenančių asmenų susižinojimo teisę sveikatos priežiūroje ar teisę paveldėti turtą. Lietuvos teismų praktikoje yra įtvirtinta nuostata, jog registruotos partnerystės instituto nebuvimas nėra kliūtimi sprendžiant sugyventinių asmeninius neturtinius santykius. Lygiai taip pat, jo buvimas nėra būtinas sprendžiant ir kitus turtinius ir asmeninius neturtinius santykius.
Praeitos kadencijos Seime buvo užregistruoti CK pakeitimai, numatantys susitarimo dėl bendro gyvenimo teisinį institutą. Šios kadencijos Seime buvo iniciujuotas Civilinio kodekso papildymas Artimo ryšio savoka. Teisinių kelių spręsti vienos lyties asmenų bendro gyvenimo klausimus, neprilyginant jų šeimos teisiniams santykiams yra, tačiau noro, matyt, mažoka.
Vietoje epilogo
Gegužės 25 d. prie Seimo įvykusio mitingo metu Seimo vicepirmininkas V. Mitalas prasitarė apie Vilniaus arkivyskupui duotą pažadą nepildyti Civilinės sąjungos įstatymo nuostatomis, susijusiomis su vienos lyties asmenų teise įsivaikinti ir pan. iki Įstatymo priėmimo. Taigi, jeigu Lietuva įteisins tos pačios lyties asmenų partnerystę (ar civilines sąjungas), bet nesiims jokių papildomų korekcinių teisėkūrinių veiksmų, bus tik laiko klausimas, kada Lietuva turės suteikti santuokiniam statusui analogiškas teises ir pareigas, įskatant teisę reikalauti būti pripažintam partnerio vaiko tėvu/motina ar teisę reikalauti įvaikinti tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir sutuoktiniams.
Tokiais korekciniais veiksmais gali būti Konstitucijos pataisa, kuri įtvirtintų tėvystės ir motinystės sąsajos su biologine lytimi konstitucinį principą. Būtent tokį kelią, siekdama reglamentuoti tos pačios lyties asmenų bendro gyvenimo santykius ir išvengti galimo santuokos ir partnerystės teisinio sulyginimo, pasirinko Vengrija, kurios Nacionalinė Asamblėja, 2020 m. gruodžio 15 d. priėmė Konstitucijos pataisų įstatymą, kuriuo Konstitucijos L straipsnio 1 dalį papildė nuostata „motina yra moteris, tėvas – vyras“ (angl. the mother is a woman, the father is a man).
Kaip pabrėžia teisės ekspertai, toks sprendimas yra efektyvus ir potencialius teisinius ginčus užkertantis būdas, leidžiantis teisiškai išspręsti civilinės sąjungos atribojimo nuo santuokos instituto klausimą.
Be to, tokiu būdu būtų garantuota, jog šio įstatymo priėmimo atveju bus užtikrinta prigimtinė vaikų teisė turėti biologinę mamą ir biologinį tėtį bei apsaugotas Civilinio Kodekso 3.3 straipsnyje įtvirtintas tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo principas.
