Nuo šių metų rugsėjo mokyklose startuoja nauja Gyvenimo įgūdžių bendroji programa (toliau – GĮP), kuri mokyklose pakeis nuo 2016 m. galiojusią Sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programą (SLURŠ). Tėvų bendruomenė šios programos atėjimą pasitinka su nerimu. Viešojoje erdvėje pasigirdo raginimų neleisti savo vaikų į GĮP pamokas, socialiniuose tinkluose plinta nesutikimo leisti savo vaikus į GĮP pamokas, kuriose bus pateikiamos lytiškumo temos, forma.
Iš kur atsirado ši programa, koks jos turinys, kaip ji bus įgyvendinama ir kaip į šios programos atsiradimą ir įgyvendimą turėtų reaguoti tėvai, bus bandoma atsakyti šiame straipsnyje.
Programos atsiradimo kontekstas
Iniciatyva keisti bendrojo ugdymo programas kilo praeitos kadencijos Vyriausybėje. Tuometinė S. Skvernelio Vyriausybė savo programoje išsikėlė tikslą atnaujinti bendrųjų programų ugdymo turinį, jas perrašant kompetencijų pagrindu. Tuo pačiu išsikeltas uždavinys kurti saugią mokyklos aplinką, tuo tikslu numatant bendrojo ugdymo programose aktualizuoti „gyvenimo įgūdžių ugdymo ir asmenybę žalojančių veiksnių (patyčių, savižudybių, žalingų įpročių) prevencijos elementus.“ (Programos 126.2. p.).
Tuo tikslu sugalvota esamą SLURŠ programą perrašyti kompetencijų pagrindu, sujungti ją su žmogaus saugos programa ir papildyti socialinio ir emocinio ugdymo dalimi. Taip atsirado Socialinio emocinio, sveikatos ugdymo ir žmogaus saugos programa (SESUŽS), kuri vėliau buvo pervadinta į Gyvenimo įgūdžių programa.
Programos rengimo eigoje joje nebeliko rengimo šeimai dalies, pasikeitė ir lytiškumo ugdymo samprata. 2016 m. SLURŠ programoje lytiškumo ugdymo siekis buvo ugdyti asmenybę, gebančią užmegzti brandžius, darnius, atsakomybe grįstus tarpasmeninius santykius, kurie garantuotų šeimos, kaip valstybės ir visuomenės pagrindo, stabilumą. GĮP lytiškumo ugdymas buvo atsietas nuo rengimo šeimai ir įgijo lytinio švietimo bruožų, kurio tikslas informuoti apie žmogaus seksualumą ir jo raišką. Iš ugdomosios programos, ji tapo prevencine, lytiškumo srityje kalbanti apie saugius lytinius santykius ir nepageidaujamo nėštumo prevenciją (plačiau „Programos turinys”).
Programos koncepcijos ir turinio pokyčiai įvyko ne be tam tikrų ideologiškai angažuotų organizacijų įtakos, ir su Švietimo, sporto ir mokslo ministerijos (ŠSMM) politinės vadovybės žinia ir palaikymu. Rengiant šią programą, tėvų organizacijos nedalyvavo, o į Rengimo šeimai asociacijos ne kartą pateiktas pastabas (čia ir čia) ŠSMM nereagavo. Ignoruotas net ir LR Seimo Švietimo reikalų komiteto protokolinis nutarimas, įpareigojęs ŠSMM išsaugoti SLURŠ programą.
Programos turinys
Rengimo šeimai asociacijos ekspertai GĮP programos rengimo metu ne kartą ir ne du įvairiais pjūviais yra įvertinę GĮP projekto turinį. Pvz. 2021 m. buvo atliktas programos vertinimas SLURŠ programos dviejų – rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo – komponentų aspektu, ir nustatyta, jog į GĮP programos projektą nei rengimo šeimai, nei lytiškumo ugdymo principų ir vertybinių nuostatų, taip pat jų pagrindu suformuluotų gebėjimų ir žinių nėra integruota.
Programos projektas taip pat vertintinas joje esamos lytiškumo ugdymo sampratos požiūriu, ir konstatuota, kad ji, skirtingai negu SLURŠ, grindžiama ne lytiškumo ugdymo, o lytinio švietimo koncepcija, programoje akcentuojamas ne rizikos (pvz. atsitiktinių lytinių santykių) vengimas, bet rizikingo elgesio pasekmių mažinimas (kontracepcija).
Konstatuota, jog programa yra neutrali lyčiai ir šeimai (programoje nebelieka lytiškumo sąvokos, paremtos binarine lyčių samprata), ir kaip to pasekmė – socialinio emocinio ugdymo kontekste nėra kalbama apie lyčių skirtingumą ir lyčių papildomumą bei su tuo susijusius aspektus, apie vyriškumą ir moteriškumą, tėvystę ir motinystę (2021-01-28 NVO raštas Nacionalinei švietimo agentūrai).
Verta pasigilinti į šių metų birželio menesį paskelbtas GĮP įgyvendinimo rekomendacijas (jose išsamiau atskleistas programos autorių sumanymas). Jas skaitant, neapleidžia mintis, jog programoje pateikta kažkokia keisto gyvenimo samprata. Manytina, kad siekiant formuoti vaikui gyvenimo įgūdžius, pažinti save ir tobulėti, tikriausiai vertėtų atskleisti žmogų kaip asmenį, kaip daugiaplanę būtybę, kurioje suvienyti tiek dvasinis, tiek psichinis, tiek socialinis, tiek materialusis (kūniškasis) gyvenimo klodai. Deja, nepaisant turinio platumo, programa pasižymi siauru požiūriu į asmenį, jo sveikatą ir lytiškumą.
Programoje pirmoji pasiekimų sritis („Savęs pažinimas ir asmeniniai tobulėjimo tikslai”), deja, sukasi daugiausia apie žmogaus emocijas, didesnė dalis skirta neigiamų emocijų atpažinimui ir valdymui. Todėl tikslesnis šios dalies pavadinimas turėtų būti „Savo emocijų atpažinimas”.
Antrojoje srityje „Santykiai ir bendradarbiavimas“, santykinai daugiau susitelkta į neigiamo santykio atpažinimą, jo poveikį emocijoms bei šio santykio vengimą, nei į gebėjimų ugdyti konstruktyvų (draugystės, meilės, šeimos) santykio kūrimą. Pvz. žodžiai įvardijantis neigiamą santykį rekomendacijose sutinkami (įskaitant ir sutinkamus literatūros šaltinių pavadinimuose) dešimtimis ir šimtus kartų: smurtas -139 kartus, patyčios (74 kartus), tačiau meilė tik 2 kartus ir ne antroje santykių ir bendradarbiavimo srityje (kaip to reikalauja logika), bet ketvirtojoje („Saugus ir sveikas asmuo ir bendruomenė”).
Vienas iš žodžių „meilė“ sutinkamas 7-tai klasei rekomenduojamų pamokų pavyzdžiuose. Čia meilė aptariama lytinių santykių ir kontracepcijos kontekste: „Diskutuoja apie meilę ir lytinį potraukį, sveikatą tausojančius santykius. Susipažįsta su kontracepcijos sąvoka, Lietuvos Respublikoje prieinamomis kontraceptinėmis priemonėmis, jų tikslingumu. Aiškinasi, kokias kontraceptines priemones galima pasirinkti savarankiškai, o kokias – tik su gydytojo priežiūra”. Tai leidžia daryti išvadą, jog meilė mokiniams siūloma pristatyti tik kaip psichofizinį malonumą, nieko bendro neturintį nei su jų dvasiniu tobulėjimu, nei su sveiku asmeniu ir bendruomenės (šeimos) kūrimu.
Ketvirtojoje dalyje („Saugus ir sveikas asmuo ir bendruomenė”), santykinai daugiau dėmesio skiriama negatyvių patirčių vengimui (eismo įvykiai, oro, vandens tarša, terorizmas, branduolinė avarija, prekyba žmonėmis, psichoaktyvių medžiagų naudojimas, žalingi maisto produktai ir t. t. bei… lytinis potraukis ir lytiškumas). Skaitant programą, tai labiausiai stebina, jog lytiškumo temos priskirtos ne prie savęs pažinimo, kaip to reikalauja elementari logika, bet šioje kompanijoje.
Atidžiau panagrinėjus kokie literatūros šaltiniai siūlomi nagrinėjant lytiškumo temas, aptinkamos daugiausiai VšĮ „Įvairovės ir edukacijos namų” parengtos rekomendacijos, tokios kaip „Paauglystė ir lytiniai santykiai: vedlys atviriems pokalbiams, 8-12 klasėms”, „Lytiškumo ugdymas -saugios ir sveikos asmenybės ugdymas”, „Gidas suaugusiems, kaip atsakyti į (ne)patogius paauglių klausimus (tarp „nepatogių klausimų” patenka tokie klausimai „kaip išmokti bučiuotis”, „koks varpos dydis” ir pan.), „Kaip kalbėti(s) ir diskutuoti lyčių temomis su mokiniais”.
Deja, nei viena šių rekomendacijų neturi elementų, kurie leistų jas priskirti prie „mokslu grįstų“ šaltinių. Tačiau labiausiai apverktinas šaltinis iš siūlomų lytiškumo ugdymo tema yra Jaunimo reikalų agentūros tinklapyje patalpintas Nikos Norvilos „Lytiškumo ugdymo praktinis gidas”, kuris be skambaus pavadinimo nei su lytiškumu, nei su ugdymu praktiškai nesusijęs, nes išimtinai apsiriboja lytinių santykių pasekmių mažinimo nurodymais. Ypač intriguojanti instrukcija yra pateikta 38 psl.“ Kaip pasigaminti barjerinę plėvelę oraliniam seksui“.
Konstatuotina, jog GĮP sandara yra nelogiška ir nesuosekli, joje vartojamos sąvokos neatitinka jų turinio (tikslūs terminai ir sąvokos yra mokslo pagrindas, todėl verta abejoti šios programos mokslingumu). Programa santykinai labiau susitelkusi ties gyvenimo negatyvių patirčių vengimo, nei ties jo kūryba. Programa palieka įspūdį, jog žmogus iš esmės emocinė būtybė, o gyvenimas yra negatyvių įvykių virtine, kurių reikia išmokti išvengti.
