Kartu su Nacionaline šeimų ir tėvų asociacija pradedame pokalbių ciklą su Lietuvos šeimomis. Bus kalbinamos tradicinės, tikinčios (nebūtinai daugiavaikės ir katalikiškos), darnios šeimos. Šiandien mūsų pašnekovai – Gabrielė ir Vaidas Ramoškai. Pora augina keturias atžalas. Vaidui – 42 metai, Gabrielei – 38.
Kokie bendri požiūriai, bendros vertybės sujungė Jūsų šeimą?
Vaidas: Tradicinės. Šeima, Bažnyčia.
Gabrielė: Dar sutapo svajonės apie gausią šeimą.
O kas patraukė vieną kitame? Kas paskatino kurti santuoką ir šeimą?
Vaidas: Mes – labai skirtingi. Aš – protingas, ji – graži.
Gabrielė: Dar – Vaidas romantikas, o aš pragmatikė. Taip, mes – labai skirtingi, bet aplinkybės taip susidėliojo, kad abu mokėmės Dailės akademijoje. Aš buvau dar tiktai šviežia studentė, pirmakursė, o Vaidas jau mokėsi magistrantūroje. Vaidas mane pirmą dieną pamatė, o paskui ilgai ieškojo.
Vaidas: Pamačiau mergaitę, kuri man pasirodė kitokia, negu visos kitos. Visų pirma – padorus žmogus, su normaliomis vertybėmis…
Gabrielė: Be jokių maivymųsi.
Vaidas: Ne, maivymosi buvo per akis. Bet nebuvo bohemiškų nesąmonių. Supratau, kad tai – žmogus, su kuriuo bus sunku, bet be jo bus dar sunkiau. O jei rimtai, tai pamačiau, kad tai – mielas, simpatiškas žmogus. Paprašiau jos telefono numerio, pradėjome draugauti…
Gabrielė: Vaidas buvo pats atkakliausias gerbėjas. Aš, kaip Vaidas sakė, dar maiviausi…
Vaidas: Visi kiti pabėgo, nes niekas tiek kantrybės neturėjo. O aš buvau pats kantriausias, nors dabar toks jau nesu.
Gabrielė: Man dar buvo labai svarbu, kad Vaidas nevartojo alkoholio.
Vaidas: Ir nerūkau. Nieko. Neturiu jokių žalingų įpročių. Savo aplinkoje turėjau daug patirties su žmonėmis, kurie jų turi, ir mačiau, kuo tai baigiasi. Aš žinojau to riziką. Esu įsitikinęs: jeigu aš užgerčiau, tai baigtųsi labai liūdnai.
Gabrielė: Juokais sakau, kad baigiau gert gal 8-erių. Tėveliai davė paragauti alaus, buvo toks įsitikinimas, kad alus virškinimą gerina. Paragavau ir pagalvojau: kaip gali tie suaugusieji tokią bjaurastį gerti? Nuo tada ir nebebandžiau.
Vaidas: Dar Gabrielė buvo gerai išauklėta ir su ja viskas buvo kitaip. Nes su kitomis panelėmis viskas vykdavo tarsi pagal scenarijų. Tad susidraugavome, susituokėme, iš pradžių gyvenome mieste, vėliau persikėlėme į kaimą.
O kas suteikia stiprybės puoselėjant tas vertybes, kurios Jus jungia?
Gabrielė: Įsitikinimas, kad tai yra tikros vertybės, o ne koks laikinas surogatas ar kokia mada, kuri ateina ir praeina. Dabar madinga gyventi pagal įgeidžius. Jeigu su žmogum jautiesi gerai – taip ir turi būti, o jei ne – viską mesk ir eik bandyti iš naujo su kitu. Dar labai stiprina mano tėvelių pavyzdys: jie visada stengėsi dėl savo santykių. Vos tiktai kur nors vyksta kokie kursai apie santykius – išsyk dalyvauja. Po to būna kaip iš naujo įsimylėję.
Vaidas: Gelbsti ir toks dalykas: jei susipykstame, tai neilgam. Kalbant apie vertybes, žinau ne vieną atvejį, kai vyras su moterimi gyvena susimetę, praeina kažkiek metų, regis – viskas gerai, o po to sako: viso gero, man su tavimi nebeįdomu. Ir žmogus lieka vienas, o tai – baisiausias dalykas.
Santuokinės šeimos institutas yra sąžiningiausias ir padoriausias iš visų institutų. Iš kitų variantų nieko gero. Ir, aišku, labai rimtas dalykas, kad esame tikintys. Tikėjimas – tam tikras saugiklis nuo įvairiausių pagundų. Mes jau taip mąstome: jei tuokiesi – tai vieną kartą. Nes viską pradėti iš naujo – kuriems galams? Gyvenimas per trumpas. Aš dabar savo žmoną pažįstu. Žinau jos pliusus ir minusus. Žinau, ką galima kalbėti, o kur geriau susilaikyti.
Nesuprantu vyresnių vyrukų, kurie tuokiasi su „mažametėmis“. Apie ką su tokia kalbėtis? Grožis praeina, o po to, jei kas lieka, tai pagarba. Kalbėjausi su šimtamečiu senuku ir jo senute, klausiau: kiek metų mylėjote savo žmoną? Sako, ne tiek mylėjau, kiek gerbiau.
Gabrielė: Aš noriu padrąsinti žmones tuoktis – įsipareigoti ir drąsiai kartu įveikti gyvenimo kelyje iškylančias kliūtis. Patys pastebėjome, kad, įveikę krizę, pereiname į visai kitos kokybės santykį. Kad pasibandymai neveikia, taip, kaip tikimasi, parodo ir statistika – skyrybas išgyvena kas antra šeima…
Užsiminėte, kad su kita nebūtų, apie ką kalbėti. O apie ką Jūs tarpusavyje kalbatės?
Vaidas: Iš principo visos mūsų temos – jau apkalbėtos. Bet yra rimtų dalykų. Pavyzdžiui – apie politiką. Noriu supažindinti savo žmoną su visais savo džiaugsmais. Tarkime, duoti jai pavairuoti traktorių. Nesėda. Mokausi iš tėvelių: jų šeimoje buvo dialogas ir kompromisai. Tai – svarbiausia. Jei nėra kvailo užsispyrimo, kad viskas turi būti manaip, tada viską galima suderinti. Aš tau kažką duosiu, bet ir tu man kažką duok. Tai – kelias į sutarimą.
Mūsų šeimoje – visiška demokratija. Nelygybės tarp vyro ir žmonos nėra. Jei žmona dirba, aš galiu su vaiku pabūti. Jokių problemų. Žinoma, gyvenimas išmoko skaičiuoti: kas labiau apsimoka. Ar kai moteris dirba, ar kai vyras.
Gabrielė: Vis tiek vaikučiui mama – svarbiausia. Gerai, kai tėtis gali pasiekti mamos lygį, bet pirminis kontaktas vis tiek – su mama. Juk 9 mėnesius jiedu buvo betarpiškame santykyje, ir tas „atsijungimas“ nuo mamos turi būti palaipsnis. Man asmeniškai neramu žiūrėti į tas TV žvaigždes, kurios filmuojasi vos susilaukusios. Taip ir galvoju: kaip tuo metu jaučiasi jų kūdikiai?
Vaidas: Dar labai svarbu giminės – močiutės, seneliai. Mano valia būtų – nustatyčiau fiksuotą algą mamoms. Ir apmokestinčiau tuos, kurie iš principo nenori turėti vaikų. Nes jiems pensijas mokės mano vaikai. Kodėl taip turi būti?
Gabrielė: Girdėjau kalbant, kad jie gelbsti pasaulį nuo perteklinio žmonių skaičiaus…
Vaidas: Tai – labai egoistiška. Nustatyčiau algą ir močiutėms. Kodėl jos turi auginti anūkus už dyką?
Gabrielė: Mes savo močiutes ir senelius saugome. Leidžiame pailsėti nuo mūsų.
Kokie didžiausi išbandymai Jūsų šeimai ir kaip juos įveikiate?
Vaidas: Didžiausias iššūkis – vyro ir moters psichologiniai skirtumai. Pats, regis, apmąstai viską logiškai, o moteris – tokia pasaulio mįslė, kaip pati Visata. Aš žinau, kad vieną darbą galiu padaryti gerai, ji daro dešimt darbų ir visi jai sekasi. Talentas. O kalbant apie didesnius sunkumus – jų kaip ir nėra. Nebent pinigų norisi daugiau uždirbti.
Gabrielė: Mano didžiausias priešas šiuo metu yra nuovargis. Per jį pradeda erzinti ir tie dalykai, kurie šiaip neerzintų. Kaip sakau – leiskit mamoms tiesiog išsimiegoti.
O ar būna, kad pavargstate vienas nuo kito?
Vaidas: Ji tada išvažiuoja. Palieka mane porai savaičių ir grįžta. Bet aš – nieko prieš. Mes su vaikais pasidarome tvarką kaip kariuomenėje. Namai blizga. Mama tai dar galima manipuliuoti, o su tėvu taip elgtis jau nėra galimybės. Tėvo jie klauso. Turi sustyguotas dienotvarkes ir jas vykdo.
Gabrielė: Vaidas tada gauna galimybę auklėti vaikus taip, kaip jam atrodo teisinga. Čia su juo nesutariame, nes žinau, kad trumpalaikį rezultatą pasiekti gal ir įmanoma, bet ilgalaikėje perspektyvoje reikia kitų priemonių. Tiksliau – tiesiog elgtis su vaikais kaip su žmonėmis, kuriuos labai gerbiame. Kad ta demokratija ne tik tarp vyro ir žmonos, bet ir santykyje su vaikais būtų. Skamba paprastai, bet ne visada tą pavyksta įgyvendinti – reikia laiko, kantrybės, išminties… O aš irgi Vaidą mielai išsiunčiu pailsėti nuo mūsų. Jam patinka rimtos kelionės, grįžta atsigavęs ir pilnas idėjų, įkvėpimo naujiems darbams.
O kokie didžiausi palaiminimai, kuriuos gaunate savo šeimoje?
Vaidas: Vaikai. Vienareikšmiai. Jie – didžiausias džiaugsmas. Svajojame turėti ir daugiau. Turiu tetą su devyniais vaikais, tai ji sako: pirmus du aš auginau, o kiti augo savaime. Patenka į būrį ir vienas kitu rūpinasi. Ne tik mes – du menininkai, bet ir mūsų vaikai – menininkai. Visas mano darbo stalas pripaišytas.
Ar esate patenkinti dabartine Lietuvos ir Europos Sąjungos politika šeimų atžvilgiu? Ko trūksta, ką keistumėte?
Gabrielė: Jau geriau ši valdžia nieko nedarytų šeimų atžvilgiu.
Vaidas: Aš dabar mačiau naują paramos šeimai įstatymą – visa parama žymiai mažinama. Norima, kad gyventojų skaičius bent nemažėtų, norima priimti kuo daugiau imigrantų, o tuo pat metu mažinama parama. Buvo laikai, kai mama gaudavo 100 proc. algos. O dabar – 60 su trupučiu.
Gabrielė: Tai čia – pirmais metais. Antrais – 40 proc., ir dar nuskaičiuojami mokesčiai.
Vaidas: Mums tai kas, mes gyvename iš idėjos. Bet jei norima, kad gyventojų skaičius gausėtų, reikalinga kitokia politika. Mano svajonė – kad Lietuvoje gyventų bent 10 mln., tada su mumis kalbėtųsi, galėtume kažką lemti. Pragyventi tokiam skaičiui lietuvių Lietuvoje – tikrai įmanoma. Aplink mūsų kaimą pusė žemių – apleista. Europos Sąjungos politiką išvis sunku suprasti. Ji nori mamą įdarbinti kažkokiame kitame darbe, tačiau mamos darbas – kur kas sunkesnis: 24 val. per parą. Tai – ne popierėlius stumdyti.
Ką pasakytumėte žmonėms, kurie mieliau renkasi karjerą ar pramogas, negu šeimą?
Vaidas: Tegul renkasi, bet tada lai būna malonūs ir prisideda mokesčiais. Teprisideda prie tų, kurie kuria šeimas ir augina vaikus.
Gabrielė: Na, bet ne visi žmonės sutverti šeimai… Ne visi ir gali būti tėvais…
Vaidas: Tikrai taip, bet tegul tada prisideda prie demografijos kitais būdais. Juk tokiems žmonėms pensijas mokės mūsų vaikai. Reikia ieškoti kompromiso. Gal net paskatinimo: kam mokėti mokesčius kitų šeimų vaikams, jei galima auginti savus? Bet iš dabartinės Vyriausybės sunku ko nors gero tikėtis. Dauguma ten – labai arogantiški žmonės, atsisakantys kalbėtis su tauta. Gal vienas kitas – normalesnis.
Kiek stebiu dabartinę politiką, tai ši valdančioji dauguma – vienas iš blogiausių Lietuvai nutikusių dalykų. Protestuok, kiek nori, o jie daro savaip.
Gabrielė: Tada ir imi nejučia galvoti, gal valdžia tiesiog kažkam „atidirbinėja“… Bet ne Lietuvai.
