Jeruzalėje įvykęs ir „Apaštalų darbuose“ minimas pirmasis Bažnyčios istorijoje susirinkimas ir Vatikano II Susirinkimas yra susieti, tarsi tiltu, evangelizavimo tema, o šio tilto architektas yra Šventoji Dvasia, kovo 8 dienos katechezėje pažymėjo popiežius Pranciškus.
Jeruzalės susirinkimas sprendė klausimą – ar geroji naujiena turi būti skelbiama ir ne žydams. Vatikano II Susirinkimas Bažnyčią aprašė kaip keliaujančią Dievo tautą, kuri iš prigimties misionieriška.
„Šiandien išgirskime Vatikano II Susirinkimą ir atskleiskime, jog evangelizacija visada yra bažnytinė tarnystė, niekada nėra izoliuota, individuali“, – sakė popiežius. Evangelizacija, kurios nereikia painioti su prozelitizmu, visada yra krikščionių bendruomenės reikalas.
Evangelizuotojas visada perduoda tai, ką pats yra gavęs. Pasak šv. Pauliaus, jo skelbta, bendruomenių priimta ir saugoma Evangelija yra ta pati, kurią jis pats gavo (žr. 1 Kor 15). Tikėjimas gaunamas ir perduodamas: toks būdas yra privalomas ir užtikrina perduodamos žinios autentiškumą. Galatams Paulius rašo, kad jei jis pats ar angelas iš dangaus imtų skelbti kitokią evangeliją, negu yra paskelbta – ją reikia atmesti. Tai verta atsiminti ir šiandien, kai netrūksta įvairių madų.
„Todėl bažnytinis evangelizacijos matmuo yra apaštališkojo uolumo patikrinimo kriterijus“, – tęsė popiežius, pasak kurio, mūsų visada tyko pagunda eiti pavieniui, ypač kai sunkiau, kai įsipareigojimai pradeda sverti. Kita pagunda yra pseudobažnytiškumas, už kurio slypi pasaulio logika – skaičiai, apklausos, pasitikėjimas savo idėjomis, programomis ir struktūromis. Taip, tai padeda, bet tai antraeiliai dalykai, palyginus su Šventosios Dvasios duodama stiprybe skelbti Jėzaus Kristaus tiesą.
Popiežius Pranciškus perskaitė kelias eilutes iš Vatikano II Susirinkimo dekreto apie Bažnyčios misijinę veiklą Ad Gentes, kuriame sakoma, kad Tėvas iš meilės, būdamas be galo gailestingas ir geras, laisvai mus sukūręs, pašaukė visus dalytis su juo gyvenimu (žr. Ad Gentes, 2 sk.).
Tėvo meilė yra skirta kiekvienai žmogiškai būtybei – tai yra pamatinė tiesa. Dievo meilė nėra skirta vienai grupelei, tačiau visiems, neišskiriant nei vieno, ji perduota per Jėzaus misiją ir per visuose žmonėse veikiančios Šventosios Dvasios misiją. Dekrete Ad Gentes pabrėžiama, jog Bažnyčia turi tęsti Kristaus misiją – skelbti gerąją naujieną vargšams, laikytis tų pačių neturto, paklusnumo, aukojimosi ir tarnystės nuostatų kaip Kristus, miręs ir pergalingai prisikėlęs, jei nori parodyti ir realizuoti dieviškąjį sumanymą pasaulyje ir istorijoje.
Pasak popiežiaus, tai leidžia mums suprasti apaštalinio uolumo prasmę: tai ne pavienio žmogaus entuziazmas, o Dievo malonė, kurią turime saugoti. Tai ne vienos grupės ar luomo, bet visų pakrikštytųjų liudijimas. Kiekvienas pakrikštytasis, krikštu įskiepytas į Bažnyčią, yra pakviestas liudyti tikėjimą, kurį gavo, dalyvauti Bažnyčios misijoje, o per tai Kristaus – Karaliaus, Kunigo ir Pranašo – misijoje.
Kvietimas būti mokiniais ir misionieriais yra kvietimas nepamiršti, nesuakmenėti, nuolatos ieškoti kūrybingų būdų liudyti ir prisiartinti prie žmonijos žaizdų, naujų būdų tarnauti Evangelijai ir žmonijai. Nėra evangelizavimo be tarnavimo. Tai, neslepia popiežius Pranciškus, apima ir širdies nerimą, neužsidarymą sustingusioje asmeninės ramybės erdvėje. Bet tuo pat metu tai yra gyvenimo pilnatvės, už kurią dėkojame Dievui, dovanos pripažinimas ir priėmimas, sau ir kitiems.
„Prašykime Viešpaties malonės priimti šį krikščioniškąjį pašaukimą, dėkokime Viešpačiui už tai, ką jis mums davė, už duotą lobį. Ir stenkimės jį perduoti kitiems“, – sakė popiežius Pranciškus kovo 8 dienos katechezėje.
