Šiek tiek daugiau nei prieš dvidešimt metų demografas J. Richardas Udry’is įžiebė ugnį tarp lyčių sociologų – jis aprašė, kaip motinų prenatalinio hormono lygis lemia jų suaugusių moteriškosios lyties palikuonių lyčiai būdingą (šiuo konkrečiu atveju – tradiciškai moterišką) elgesį net ir taikant socializacijos kontrolės priemones (t. y. formuojant konkretų elgesį arba jo mokant). Paaiškėjo, kad šis procesas nepaveikė vyrų.
Pasak Udry’io, biologija „nustato ribas“ socialiniam lyčių vaidmenų konstravimui ir galimą poveikį socializacijai: „Žmonės formuoja savo socialines struktūras pagal lytį, nes vyrai ir moterys turi skirtingų elgesio polinkių, kuriuos lemia biologinė prigimtis.
Lytims būdinga socialinė struktūra – universalus šio biologinio fakto pritaikymas. Visuomenėje
egzistuoja daugybė tokio fakto pritaikymo atvejų – lytis gali būti pabrėžiama, sumenkinama arba į ją nekreipiama dėmesio.
Vis dėlto lytį ignoruojant ji neišnyksta. Jei nukrypstama per toli nuo pagrindinio biologinės prigimties lytinio dimorfizmo, sukuriama socialinė problema ir spaudimas grįžti atgal prie biologinių lytiškumo ištakų.“
Jei „vyras“ ir „moteris“ būtų paprasti socialiniai konstruktai, turėtume matyti labai mažą skirtumą tarp to, kaip vyrai ir moterys siekia romantiškų santykių, kaip elgiasi būdami ar nebūdami juose ir ką santykiuose laiko prioritetu. Tačiau matome daugybę skirtumų. Skirtumai tarp vyrų ir moterų nėra nekintami, tačiau ir ne laisvai pasirenkami.
Skirtumai tarp vyrų ir moterų nėra nekintami, tačiau ir ne laisvai pasirenkami.
Būtent šie skirtumai turi tiesioginį ir nenuginčijamą poveikį tiek formaliems, tiek neformaliems vyrų ir moterų santykiams. Kai vyrai ir moterys nori pradėti tarpusavio santykius, kyla mainų poreikis, kadangi tiek vieni, tiek kiti dažniausiai vertina skirtingus dalykus ir nori skirtingų dalykų.
Nepaisant to, didelė tikimybė, kad išsivystys nelygybė ir galios žaidimai. Būtent taip ir įvyksta. Galia santykinė – ji priklauso nuo dalyvių tarpusavio priklausomybės. Santykiuose, kuriuose
pusiausvyros nėra, dažnai kyla problemų, galiausiai vedančių prie išsiskyrimo. Tačiau santuokoje, egzistuojant tarpusavio priklausomybei, nelygybėmis „prekiaujama“ ar mainomasi (už kito turimas stiprybes ir privalumus).
Savo esme santuoka yra susijusi su tarpusavio priklausomybe. Tai galima paaiškinti pritaikius atmetimo principą – t. y. uždavus klausimą, kas dar galėtų būti santuokos esmė. Mintyse iškyla kelios galimos alternatyvos, pradedant pačia akivaizdžiausia – meile.
Vis dėlto meilė kaip emocija nėra santuokos esmė. Poros nesituokia dėl noro patirti meilę; jos tuokiasi, nes jau myli vienas kitą ir nori savo santykius papildyti tuo, kas yra santuoka. Kiekvienoje santuokoje yra etapų, kai mylėti sudėtinga. Bet santuoka – tai tarpusavio priklausomybė ir visa laikanti konstrukcija, kuri turi būti pakankamai tvirta, kad atlaikytų sunkumus.
Be abejo, neatsiejama santuokos dalis – tai seksualinė sąjunga, kurios tikslas atspindėti meilę ir ją puoselėti (bei susilaukti vaikų). Bet seksas taip pat nėra kertinis santuokos principas. Iš tikrųjų sveiki seksualiniai santykiai rodo santuokos mainų pobūdį arba abipusį savęs dovanojimą.
Vis dėlto tiesa, kad, nepaisant viso visuomenės ir teisinio santuokai skiriamo dėmesio, didžiojoje dalyje Vakarų valstybių jos rodikliai yra kritę. Santuoka greitai pakeitė savo statusą iš tikėtinos į neįprastą. Šis rodiklis Lietuvoje ypač ryškus: 2018 m. vos 14 proc. 25–29 metų moterų pranešė, kad yra arba buvo bent kartą ištekėjusios.
Dar 2010 m. šis rodiklis buvo 49 proc., o 2001 m. – net 74 proc. Nors kai kurie sociologai teigia, kad tokie skaičiai – tik socialinis vėlavimas, bet statistinė pasaulio santuokų skaičiaus analizė numato absoliutų vedybų skaičiaus sumažėjimą.
Klaidingai mėgindama įžvelgti teisinę santuokos prasmę, teisės profesorė Barbara Atwood rašo, kad mažėjantis santuokų skaičius „atspindi besikeičiantį šios institucijos pobūdį“. Atwood beveik teisi, bet savo teiginyje ji netinkamai išdėstė kai kuriuos žodžius. Tikslesnis teiginys būtų: mažėjantis santuokų skaičius atspindi besikeičiantį susidomėjimą šio instituto pobūdžiu. Santuokos pobūdis nepasikeitė.
Mainų pagrindu paremtą santuokos pobūdį, ilgą laiką grįstą seksualiniu skirtingumu ir tarpusavio priklausomybe, sustiprina keturi pagrindiniai lūkesčiai. Lygiai kaip ir santuokos esmė, šie pagrindiniai lūkesčiai nėra visiški socialiniai konstruktai, taigi jie nėra laisvai pasirenkami ar linkę keistis. Trumpa kiekvieno jų analizė padės suprasti, ką turiu omenyje.
Visų pirma, santuoka paprastai suprantama kaip visapusiška, visumą demonstruojanti sąjunga. Tai apima dalijimąsi gyvenimu – protų, valių, veiksmų ir išteklių susiejimą. Gyvename ne su savo mylimaisiais, bet dėl jų.
Antra, dauguma susituokusių porų planuoja vaikus (jei gali jų turėti). Net ir laikais, kai kontracepcija lengvai prieinama, o vaikai gimdomi vėliau, didžioji dalis porų vis tiek planuoja vaikus. Negalėjimas jų turėti laikomas didele netektimi – susiduriantieji su nevaisingumu jį laiko liūdesio ir nusivylimo šaltiniu.
Trečia, žmonės tikisi, kad santuoka bus amžina, visą gyvenimą truksianti sąjunga. Kas dalyvautų vestuvėse, kuriose pora atvirai pripažįsta, kad jų sąjunga greičiausiai nutrūks? Skyrybos švenčiamos retai, nebent ironiškai, ir daug dažniau yra lydimos sielvarto.
Net ir tada, kai skyrybos atneša palengvėjimą, kamuoja praradimo jausmas to, kas galėjo būti. Galiausiai, santuokoje tikimasi seksualinės ištikimybės. Pastaroji nėra tik krikščioniškas idealas; net ateistai dažnai pripažįsta ištikimybės vertę ir tikisi monogamijos (nepaisant to, kad jie vis labiau palaiko kitų teisę elgtis taip, kaip jiems patinka).
Kai kurie nesutinka su tokiomis nuostatomis ir teigia, kad bet kokie skirtumai, kaip žmonės supranta ir praktikuoja ištikimybę, santuoką ir šeimos gyvenimą, yra paprasčiausiai socializuojami. Kitaip tariant, minėtos nuostatos traktuojamos kaip kultūriniai artefaktai, kurie iš esmės gali kisti. Žvelgiant per laiko ir kultūrų prizmę, iš tikrųjų egzistuoja socialiai sukurtų santuokos aspektų.
Tačiau klaidinga manyti, kad galime pakeisti ar išmesti santuokos esmę ir jos keturias pagrindines atramas, o ji vis tiek išliks lygiai tokia pat populiari, kaip kad buvo anksčiau.
Apsvarstykite santuoką tarp homoseksualių vyrų – tai, ką daug kas traktuoja kaip radikalų santuokos universalumo įrodymą. Kadangi manoma, kad daugiau nei pusė homoseksualių vyrų santuokų nėra monogamiškos, būtina tokį neatitikimą paaiškinti. Žinoma, nėra pastojimo rizikos. Homoseksualių vyrų teigimu, ištikimybės prasmė yra kitokia. Vadinasi, jų sąjungos nėra paremtos tokiais pačiais standartais.
Kažkas panašaus vyksta ir homoseksualiuose moterų santykiuose. Lesbiečių sąjungos jau seniai pasižymi padidėjusiu skyrybų skaičiumi. Mokslininkai tvirtina, kad lesbiečių emocinio ir santykinio pasitenkinimo bei lygybės standartai yra aukštesni. Ne. Tai yra lyčių (t. y., vyrų ir moterų), o ne orientacijos skirtumai.
Kai partnerystė nukrypsta nuo lyčių papildomumo, t. y. nuo vyro ir moters santykių, lyčiai būdingos nuostatos yra labiau įtvirtinamos ir sustiprinamos, o ne sumažinamos. Ironiška, tačiau nepaisant egalitarinio požiūrio, tos pačios lyties poroms labiau būdingi giliai įsišakniję lyčiai būdingų santykių modeliai ir įpročiai.
Tačiau net jei homoseksualios poros įsipareigotų neturėti seksualinių santykių su kitais žmonėmis, siektų susilaukti vaikų alternatyviomis priemonėmis, traktuotų savo sąjungą kaip visapusišką ir išliktų kartu iki mirties – kitaip tariant, jei sėkmingai išlaikytų visas keturias santuokos atramas – jiems vis tiek nepavyktų pasiekti santuokos esmės.
Štai kodėl tam, kad tos pačios lyties santuokos būtų a) apmąstomos, b) pristatomos įvairiose vietose, c) reprezentuojamos piliečiams ir d) galiausiai remiamos daugumos, šalyse turi įvykti esminiai pokyčiai – jau nekalbant apie reikšmingas ir ilgalaikes žiniasklaidos ir viešųjų ryšių pastangas.
Bet tuo viskas nesibaigia. Priešingai nei heteroseksualios sąjungos, civilinis tos pačios lyties asmenų santuokos įgyvendinimas – kaip socialinis konstruktas – visada išliks preliminarus ir reikalaus nuolatinio stiprinimo ir palaikymo todėl, kad joms trūks santuokos šerdies.
Prinstono universiteto profesorius Stephenas Macedo savo knygoje Just Married (2015 m.) atvirai nerimauja, kad homoseksualių vyrų polinkis į poligamiškus santykius pakenks bendrai seksualinės ištikimybės santuokoje normai.
Aš pats tuo stebėjausi. Nors vertinu Macedo susirūpinimą, bet jo baimių plačiojoje visuomenėje įžvelgti neteks. Vietoje to, ten, kur populiariojoje kultūroje privilegijuota seksualinė įvairovė, santuoka tiesiog trauksis, nes ištikimybė yra viena svarbiausių santuokos sudedamųjų dalių. Masės nuskandins santuoką dar prieš atskirdamos ją nuo ištikimybės.
Socialinis teoretikas Georgas Simmelis dar šimtmečio pradžioje daug rašė apie diados prigimtį, įskaitant santuokos struktūrą ir glaudų jos ryšį su konkrečiomis normomis: „Nors sutuoktiniai susiduria tik vienas su kitu, kiekvienas jų bent iš dalies jaučiasi tarytum susidūręs su kolektyvu; kaip menkas superindividualios struktūros turėtojas, kurio prigimtis ir normos nuo jo nepriklauso, nors jis ir yra organiška jos dalis.“
Be jokios abejonės, šiandien apstu naujų mitų apie santykius: apie vienatvę ir bevaikystės privalumus, būtinybę kurį laiką pagyventi kartu prieš tuokiantis, seksualinio potraukio svarbą, net galimus „etiškos poligamijos“ teikiamus malonumus. Bet teisinė ar kultūrinė santuokos sudėtis neatitinka to, ką ilgainiui pamatysime praktikoje – socialinėje realybėje. Sulaužykime bent vieną iš keturių pagrindinių santuokos atramų ir ji sumenks nepriklausomai nuo santuoką reglamentuojančių įstatymų ir politinių ar ekonominių paskatų. Panašu, kad tai jau vyksta.
Visgi santuokos esmė – stabili realybė. Net suomių filosofas ir sociologas Edvardas Westermarckas, atvirai krikščionybę kritikavęs feminizmo pradininkas, nebūtų galėjęs pagalvoti apie pasaulį be santuokos. Dar 1936 m. jis teigė, kad taip neįvyks niekada: „Jausmų ir dvasinių veiksnių vienybė seksualinėje meilėje, vedanti į daugiau ar mažiau tvarią gyvenimo bendrystę vienuose namuose, troškimas turėti palikuonių ir meilė jiems – pagrindiniai veiksniai, kurie įveiks ilgalaikes santuokos išnykimui ir šeimos žlugimui kylančias kliūtis vien todėl, kad žmogaus prigimtyje šios vertybės įsišaknijusios per daug giliai, kad išnyktų.“
Visa tai reiškia, kad visi, kam santuoka „nepatogi“, verčiau bando išpopuliarinti visiškai naują sąjungos formą nei paversti santuoką tuo, kuo ji nėra. Nors anachroniška teigti, jog Westermarckas arba Simmelis būtų galėję pagalvoti apie mūsų dienų santuokos institutą, bet daugiau nei prieš šimtmetį jie rašė, kad „santuokoje iš esmės leistinas priėmimas arba atmetimas, bet ne keitimas“.
Santuoka arba veikia pagal savo sąlygas, arba nyksta – kitaip tariant, tampa nepopuliari ir rečiau praktikuojama. Be abejo, netinkamas „santuokinis“ elgesys gali būti ribotai toleruojamas (ką rodo dauguma visuomenių) tol, kol yra suprantamas kaip toks.
Santuoka arba veikia pagal savo sąlygas, arba nyksta.
Sąmoninga bevaikė sąjunga arba seksualiai „atvira“ santuoka – tarytum eilinis gatvių chuliganas, nekreipiantis dėmesio nei į eismo taisykles, nei į ženklus sustoti. Tokį netinkamą elgesį leidžia tik mūsų institucionalizuoti veiksmai.
Alternatyvios santuokos vizijos gali būti sukurtos ir pagrįstos per tam tikrą laiką – netgi dešimtmečius. Tačiau energija ir ištekliai, kurių reikia visuomenės nuomonei (kad santuoka yra kažkas kito nei iš tikrųjų yra) paremti, ilgainiui išblės.
Tos pačios lyties asmenų santuoka yra vienas iš etapų, kurį kai kurie mokslininkai vadina santykių „keitimu“. „Keisti“ reiškia nukreipti nuo heteroseksualumo, nuo istoriškai tradicinio sekso bei lyties supratimo ir pakeisti normas. Sėkmingas santuokos pakeitimas priverstų ją silpti ir išnykti, o tai tikrai neįvyks.
Santuoka niekada nebus sėkmingai pakeista – ne tik dėl didžiulio oponentų (pavyzdžiui, krikščionių) pasipriešinimo, bet ir todėl, kad santuokos pakeitimas iš esmės reiškia mėginimą perkelti sąjungą toli nuo to, kas ji yra iš tikrųjų.
JAV įteisinta civilinė tos pačios lyties santuoka, nes šeimos teisę kuria įstatymų leidėjai ir teisėjai. Visgi šeimos teisė santuokos neapriboja. Per kelis dešimtmečius socialinė santuokos praktika įrodė, kad santuoka tvirta ir dar kartą geba pademonstruoti savo esmę. Tos pačios lyties asmenų santuokų populiarumas LGBTQ bendruomenių gretose JAV turėtų mažėti, nes santuoka savo esme yra heteronormatyvi. Tai jau vyksta.
Praėjus vos keleriems metams nuo to pačios lyties santuokų įteisinimo JAV mastu, tokių santuokų skaičius sudaro menką dalį lyginant su vyrų ir moterų sudarytų santuokų skaičiumi. Plataus Nacionalinio sveikatos apklausų tyrimo (National Health Interview Survey) duomenimis, suaugę LGBT vyrai tuokiasi triskart rečiau nei heteroseksualūs (atitinkamai 16 proc. ir 48 proc.), o LGBT moterys tuokiasi dukart rečiau nei heteroseksualios moterys
(atitinkamai 23 proc. ir 47 proc.).
Tos pačios lyties santuokos Vakarų šalyse atsiskleidžia labiau kaip teisių siekimas ir kultūrinis „žemių užgrobimas“, o ne tikro užsimezgusio noro patekti į istorinį santuokos institutą ir jame dalyvauti rezultatas.
Progresyvios jėgos ir toliau mėgins keisti santuokos politiką, menkinti religinį nepritarimą, siekti, kad civilinės santuokos teisinės ribos būtų įtraukesnės ir modifikuoti jos normas bei tikslus. Tačiau tai nėra ilgalaikė strategija. Santuokos menkinimas (nors ir išsaugant jos pavadinimą) veda į pralaimėjimą.
Vis dėlto dalis žmonių laikosi santuokos „lygybės“ kaip socialinio teisingumo vizijos. Aš
jos neįžvelgiu. Kita vertus, ekonomistas Bruce’as Wydickas tiksliai supranta, kokiu būdu lytiniai santykiai įrodo teisingumą.
Atsakymas susijęs su seksualinių skirtumų mainais: „Lytiniai vyro ir moters santykiai, be kita ko, apima sekso mainus į įsipareigojimus – vyro įsipareigojimus pasirūpinti moters ir vaikų gerove. Pagal tai vyro įsipareigojimas moteriai, su kuria jis turi lytinių santykių, nėra apdairumas; tai – socialinis teisingumas.“
Nepaisant nuoširdžių daugelio įsitikinimų ir teisėtų žingsnių, santuoka nebus dekonstruota, nes ji nėra paprastas socialinis konstruktas. Ilgalaikiai vyrų ir moterų polinkiai šeimos klausimais pergyvens aiškinimus ir interesus, susijusius su seksualinėmis ir lyties tapatybėmis. Tačiau įstatymas yra labai efektyvus mokytojas.
Svarbu, kad santuokos įstatymai daugelyje Vakarų šalių nemoko jokių esminių ir kertinių su santuoka susijusių lūkesčių. Įstatymu santuoka sumenkinama iki mažiausio bendro vardiklio – simbolio ir naudų rinkinio. To tikrai nepavadinsi receptu santuokoms skatinti, greičiau – formule jai smukdyti.
Visuomenė, vis labiau žlugdanti ir kenkianti santuokai, skatina socialinės struktūros trūkumą, o kartu su tuo – nenusakomą psichologinį atsiribojimą, pyktį, anomiją ir pritarimo paieškas.
