Tai prieš kelias dienas per Švedijos nacionalinę televiziją rodyto dokumentinio serialo pavadinimas. Jame kalba patyrusieji nepasitenkinimą savo prigimtiniu lytiškumu – lyties disforiją – ir pasikeitusieji arba bandžiusieji pakeisti savo lytį (vardų neminėsiu). Visi jie prisiima atsakomybę, bet tvirtina per daug lengvai gavę galimybę tokiam savo sprendimui ir dėl to gailisi.
Filme pasisako grupė aukščiausio lygio Švedijos psichiatrų, taip pat ir vaikų psichiatrų. Visi jie tvirtina neturintys jokių mokslinių duomenų, kad medicininis lyties keitimas būtų iš esmės pakeitęs žmonių gyvenimus į gera ar panaikinęs lyties disforiją. Priešingai, anot psichiatrų, įvairūs tyrimai rodo, kad 98 procentai kenčia tą pačią būseną toliau.
Mokslininkai tvirtina, kad brendimą stabdantys hormonai nepanaikina ir neišsprendžia problemos. Visi dalyviai – ir pacientai, ir mokslininkai – ragina nepasiduoti lengvabūdiškai socialinių tinklų įtakai. Tarp 10–17 metų vaikų lyties disforijos diagnozė Švedijoje per paskutinius 10 metų išaugo dešimt kartų. Svarbiausia, kad tiek žiniasklaidoje, tiek savo bendruomenėse nusivylusieji „trans“ patirtimi yra dažniausiai nepageidaujami.
Atsakydamas į Pauliaus Gritėno entuaziazmą ir Jurgos Tvaskienės baimę pabrėžiu: žmogus visų pirma turi teisę į mūsų visų jam jaučiamą atsakomybę, meilę ir drąsų veikimą užkertant kelią jo klaidoms. Ypač kai jis nepilnametis. Ypač kai klaidos nepataisomos. Tokios kaip lyties keitimas.
Klasikiniam liberalizmui atstovaujantis vienas solidžiausių pasaulio žurnalų „The Economist“ jau ne vienus metus aprašinėja anglakalbio pasaulio apsigręžimą ir užgesusį entuziazmą leisti jauniems suaugusiems, ypač vaikams, keistis lytį medicininiu būdu. Pasakojama apie užaugusius vaikus, dėkingus tėvams už tai, kad jie atlaikė spaudimą ir nedavė leidimo keisti lyties.
žmogus visų pirma turi teisę į mūsų visų jam jaučiamą atsakomybę, meilę ir drąsų veikimą užkertant kelią jo klaidoms.
Pasakojama apie pakeitusius lytį ir nusižudžiusius žmones (garsiausiai žiniasklaidos istorijoje nuskambėjęs perkeistos lyties asmuo, Davidas Reimeris, nusišovė 38 metų). Pasakojama apie daugelyje šalių grįžtantį draudimą jauniems, lytiškai dar tik bręstantiems ir brendimo paniką patiriantiems žmonėms medikų pagalba manipuliuoti savo lytiškumu. Net Švedija, tradiciškai liberali šalis, prieš metus atšaukė jaunų žmonių „koregavimą“ hormonais, formuojančiais lytiškumą, jau nekalbant apie chirurgines intervencijas. Apie dramatiškas ankstesnės neatsakingai liberalios politikos pasekmes kaip tik ir kalbama minėtame dokumentiniame seriale „Transkaras – o kas, jei klysti“.
Praėjusių metų vasarą Lietuvoje, jau po to, kai švedai atšaukė savo ankstesnę politiką, net neklausdamas Seimo pritarimo, rinkimus laimėjusios partijos ministras Arūnas Dulkys, kaip žinia, entuziastingai patvirtino lyties disforijos hormoninio „gydymo“ tvarką. Tie jauni žmonės, kurie ateityje dėl to galbūt patirs didžiules kančias, žinos ką kaltinti. Ar norėdami „pasivyti“ Švediją ir daugelį kitų Vakarų pasaulio šalių, gerb. Pauliau Gritėnai, turėtume palaukti, kol mūsų neatsakingi ir mokslu nepagrįsti sprendimai sužalos dar daugiau žmonių?
Manau, kad gerb. Jurga Tvaskienė turėtų bijoti ne „atidundančių krikščioniškų vertybių“, o klaidingai suprastų „laisvių“ sužalotų žmonių savižudybių bangos. Gerbiamo Gritėno entuziazmas reikalaujant iš politikų lyderystės „sekant Vakarų pasaulį“ turėtų atsižvelgti ir į naujus ribojimus ten, kur buvo leista per daug, sukeliant didelę žalą. Taigi kartais reikia spausti ne tik akceleratorių, bet ir stabdžius.
