Senovės Graikijoje užgimė ir demokratija – demokratinė valdymo forma. Nors garsusis britų politikas Vinstonas Čerčillis tvirtino, kad nieko blogesnio už ją rast neįmanoma, bet čia pat pridūrė, jog nėra ir kuo ją pakeisti. Gal dėl to žodis demokratija tapo bene svarbiausiu dabartinių demagogų ginklu.
Čia išsyk turiu pridurti, kad demagogija (eristika) nesvetima ir aršiems Stambulo konvencijos bei Partnerystės įstatymo priešininkams. Jie irgi aimanuoja, kad Lietuvoje nėra demokratijos, tvirtina, kad kovoja tik už demokratines vertybes ir teises. Sakau „irgi“, nes homoseksualų teisių bei laisvių gynėjai savo oponentus pirmiausiai kaltina tuo, kad jie, atseit, nepaiso demokratinių principų.
Tame kartais net įžeidžių žodžių kare demokratijos terminas tapo panašus į futbolo kamuolį, kurį spiria bet kas, kam jis pasitaiko po kojomis. Ir gal net nežino, kad egzistuoja ne tik procedūrinės, bet ir substancinės (visuomenės „bendros valios“, siekiančios užtikrinti „bendrąjį gėrį“) demokratijos formos.
Žmogaus laisves bei teises (bet ne atsakomybę!) išaukštinusi substancinė liberalios demokratijos forma nėra viena ir vienintelė. Greta jos iki šiol egzistuoja ir konservatyvioji bei socialinė demokratijos formos, pagaliau libertalinė, net bjaurus populizmas.
Tad apie kokią demokratiją kalbama, kokios demokratijos siekiama? Gal konservatyviosios, kuri pabrėžia tradicijų svarbą ir individo paklusnumą visuomenei? Bet ji liberalams netinkama. Gal socialinės, kuri trokšta panaikint nelygybę, bet pirmiausiai turtinę? O gal libertaliosios, siūlančios visas problemas palikti spręsti „laisvajai rinkai“? Štai ta „laisvoji rinka“ ims ir nuspręs, kas visuomenei yra naudingiau – teisė sudaryti vienalytes santuokas, ar teisė gimdyti ir auginti vaikus…
Tad nežinau, ar diskusijose dėl Partnerystės įstatymo kai kurie lietuvių politikai iš tiesų nesupranta, kad demokratija yra daugialypė ir daugiaveidė, ar bijo prisipažinti, kokią demokratijos formą jie atstovauja, todėl veidmainiauja. Aišku tik viena: demokratijos terminas neteisėtai tapo eristika užsiimančių demagogų ginklu.
Blogiausia, kad eristika užsiima ne tik politikai, bet ir žmonės, kurių pareiga ginti teisybę ir teisę. Turiu omenyje Konstitucinio Teismo teisėjus. Viešai svarstant Partnerystės įstatymo projektą, ne sykį girdėjau nuorodas būtent į jų sprendimus dėl šeimos sampratos. Bent jau Lietuvoje tuokiasi (sudaro santuoką) ir savo bendrą gyvenimą vadina šeima tik vyras ir moteris. Taip buvo prieš šimtmečius, taip yra ir dabar.
Tai įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalyje: „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu“. Ne dviejų vyrų ar dviejų moterų, o vyro ir moters susitarimu! Tiesa, Konstitucijos rengėjams nė į galvą nešovė mintis parašyti, kad santuokoje gyvenantys vyras ir moteris yra šeima. Regimai, buvo manoma, kad tai, ką visi puikiai žino, nebūtina aiškinti.
Deja, deja! Ši, atrodytų, nereikšminga spraga Konstitucijoje pagimdė reikšmingą 2011 m. rugsėjo 28 d. Konstitucinio Teismo sprendimą[i]. Konstitucinio Teismo nutarimo II dalies 15.1 straipsnyje rašoma: „Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir Valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą“.
Atrodytų, viskas puiku! Tradicinė šeimos samprata ne tik apginta, bet ir darsyk įtvirtinta. Bet čia pat, tame pačiame Konstitucinio Teismo nutarimo II dalies 15.1 straipsnyje daroma išvada, kad „konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatos“.
Liežuvis neapsiverčia tokią išvadą pavadinti keista. Greičiau ji absurdiška. Teigti, kad Konstitucijoje įtvirtintas šeimos ir santuokos ryšis yra neginčijamas ir neatsiejamas, ir čia pat padaryti išvadą, kad konstitucinę šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, kad jį būtina papildyti kitokiais ryšiais, yra maždaug tas pats, jeigu teigčiau, jog tai, kas parašyta Konstitucijoje, neatitinka Konstitucijos dvasios, o tai, kas joje neparašyta, yra konstituciška.
Matyt, jei Konstitucinio teismo teisėjams prireiktų įrodyti, kad vanduo yra sausas, o medį dera vadinti žole, jie ir tą padarytų. Tokio poreikio kol kas dar nėra, užtat yra poreikis įtvirtinti vienalyčių asmenų siekį jų bendrą gyvenimą laikyti šeima. Šis poreikis Lietuvos teisėsaugos elitui kyla iš įsitikinimo, kad Europos Sąjungos teisė privalo būti viršesnė už Lietuvos teisę. To Konstitucinio Teismo teisėjai tiesiai nesako, bet aptariamo Nutarimo 3 skyriaus 1 straipsnyje tvirtina, jog konstitucinė šeimos asamprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus. Vienas iš jų – ratifikuota „Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija“, kurioje „garantuojama teisė į šeimos gyvenimo gerbimą“.
Aš niekaip negaliu suprasti, kaip iš pagarbos šeimos gyvenimui galima logiškai išmąstyti, jog šeima turi būti laikoma ir vienalyčių asmenų bendras gyvenimas, bet Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) tą padarė sakydamas, jog „šeimos gyvenimo gerbimas“ reiškia, kad „biologinė ir socialinė tikrovė yra svarbesnė už teisinę prezumpciją, prieštaraujančią nustatytiems faktams“.
Man toks „šeimos gyvenimo gerbimo“ paaiškinimas primena senovės graikų demagogo žodžius, kad jei ragų tu nepametei, tai nesi vertas turtą valdyti. Pagarba šeimai ir de facto tikrovė nieko bendro neturi ir negali turėti, bet elementari logika Europos Žmogaus Teisių Teismui svetima, o Lietuvos Konstitucinis Teismas seka jo pėdomis, cituoja EŽTT sprendimus ir daro išvadą, kad jie privalomi ir Lietuvai.
Ši išvada grindžiama Vakarų pasaulyje pradedančia įsivyrauti teismų praktika, kai civilinėse bylose sprendimai priimami remiantis labai konkrečias teisines kolizijas anksčiau nagrinėjusių teismų sprendimais (precedentais). Tokie precedentai tampa pagrindu naujiems teisiniams sprendimams (Konstitucinio Teismo nutarimo III dalies 1 straipsnyje tai vadinama „teisės aiškinimo šaltiniu“) ir įgauna normatyvų pobūdį.
Jei nekreipti dėmesio į nelogišką pagarbos šeimai siejimą su „socialine ir biologine tikrove“ ir EŽTT sprendimą perteikti paprastais žodžiais, tai tam tikrą logiką vis tiktai galima rasti. Ji skaidri tarsi vaiko ašara: jeigu vienalyčiai asmenys vis tiktai (de facto) gyvena kartu ir tokį gyvenimą laiko esant šeima, tai tokius faktinius santykius įteisinti būtina vien jau todėl, kad jie egzistuoja.
jeigu vienalyčiai asmenys vis tiktai (de facto) gyvena kartu ir tokį gyvenimą laiko esant šeima, tai tokius faktinius santykius įteisinti būtina vien jau todėl, kad jie egzistuoja.
Bet jau seniai yra žinoma, kad moralės srityje iš deskriptyvių, indikatyvių teiginių (teiginių apie faktus) normatyvių, imperatyvių išvadų (privalėjimo teiginių) logiškai išvesti yra neįmanoma. Paprasčiau sakant, tuo, kas yra, neįmanoma pagrįsti to, kas turi būti. Ši išvada pavadinta „Hume‘o dėsniu“. Taikant jį teisei, jis suprantamas taip: precedentų praktikos logiškai pagrįsti yra neįmanoma.
Jeigu žmonės meluoja, vagia, prievartauja, net žudo, tai nereiškia, kad toks de facto elgesys privalo būti elgesio norma. Jeigu kai kurie žmonės save laiko esant Napoleonais, Einšteinais ar Cezariais, tai nereiškia, kad turime pripažinti, jog jie iš tiesų tokie yra. Jeigu vyras mano, kad jis yra moteris, ir atvirkščiai, tai nereiškia, kad tokį jų manymą privaloma laikyti biologiniu faktu. Jeigu de facto (faktiškai) egzistuoja ir poligaminės, poliandrinės, leviratinės ir t.t. šeimos, tai nereiškia, kad tokias šeimos privalo tapti norma ir Lietuvoje.
Beje, tokį siekį norint galima įžvelgti net Partnerystės įstatyme. Tiesa, čia rašoma ne apie šeimą, o tik apie partnerystę, bet pasikartosiu, kad net nebandoma slėpti, jog šis įstatymas yra pirmas žingsnelis link vienodos lyties asmenų santuokos įteisinimo. Tai štai, Partnerystės įstatymo 2 straipsnis aiškiai nurodo, kad parnerystė – tai asmenų bendras gyvenimas, ir nenurodo, kiek tų asmenų gali būti. Tad išeitų, kad parnerystę gali užregistruoti ir vyras bei trys moterys (žingsnis į poligamiją) ar moteris ir penki vyrai (žingsnis į poliandriją), kaip ir bendrai gyvenantys keturi vyrai ar penkios moterys. To šis įstatymas, regimai, nedraudžia.
Įstatymų žinovas šią mano prielaidą gali užginčyti sakydamas, kad Partnerystės įstatyme apstu nuorodų į Civilinį Kodeksą, o ten rašoma apie dviejų asmenų partnerystę. Bet Partnerystės įstatyme įvardintuose Civilinio Kodekso straipsniuose apie partnerių skaičių nė žodžio nėra. Jie skirti tik partnerių turtiniams santykiams ir sąlygoms, kada partnerystė gali būti pripažinta negaliojančia. Tad kilus teisiniam konfliktui bet kuris apsukresnis advokatas gali teismo pareikalauti pripažinti ir poligaminę ir poliandrinę partnerystę, o gal net ir šeimą.
Teisės aktuose eristiką (demagogiją) įžvelgti ganėtinai sunku, bet viešose diskusijose dėl Partnerystės įstatymo bei Stambulo konvencijos ji akis bado. Jei senovės graikų demagogas pavartojo tik ragų metaforą, tai dabartiniai Stambulo konvencijos ir Partnerystės įstatymo gynėjai savo oponentus viešai išvadina stereotipinio mąstymo, prietarų, mitų, melagienų skleidėjais, homofobais, viduramžių atgyvenomis ir net „žviegiančiais plokščiažemiais“.
Beje, jei pastarojo įžeidaus epiteto autorius neabejotinai žino fizikos dėsnius, tai „Hume‘o dėsnį“ vargu ar jis žino. Nes jeigu žinotų, tai nemanytų, kad jo įsitikinimai turi tapti norma visiems, o jeigu netapo, tai jie yra „plokščiažemiai“.
Be abejo, „skolingi nelieka“ ir tradicinės šeimos gynėjai. Nemaža jų dalis irgi purvinais epitetais drabstosi, nepaiso elementarios logikos. Bet dabar man rūpi „pažangos gynėjų“ logika, nes būtent ji užtvindė radijo ir televizijos laidas, interneto portalus. Girdint jų pasisakymus, skaitant jų straipsnius ir straipsnelius, ne sykį man kilo mintis, kad „juokiasi puodas, jog katilas juodas“. Kaltindami oponentus „stereotipiniu mąstymu“ ir net neišmanymu, lietuviški žmogaus laisvių ir teisių gynėjai nepastebi, kad patys kartoja stereotipinėmis tapusias neoliberalų frazes, o ir logikos jų šnekose ganėtinai maža.
Štai jie tvirtina, jog pasisakantys prieš Stambulo konvenciją ir Partnerystės įstatymą skaldo visuomenę. Suprask, daro bloga. O jei pasisako už Konvenciją ir partnerystę, tai argi neskaldo?! Ir argi šalies Prezidentas neturi teisės turėti savos nuomonės, ją išsakyti?
„Lytinę tapatybę politikai supranta kitaip, nei kiti žmonės“ – vienoje televizijos laidoje išgirdau Seimo nario žodžius. Vargšai tie „kiti žmonės“! Nė neįtaria, kad politikais tapę Seimo nariai lytinę tapatybę bematant ima suprasti kitaip, nei supranta neišmanėliai juos išrinkę piliečiai.
Iki šiol maniau, kad politikams pirmiausiai turi rūpėti šalies ateitis, bet dar vienas Seimo narys į radijo laidos vedėjo klausimą, ar priimtas Partnerystės įstatymas ateityje netaps pagrindu įteisinti vienalyčių asmenų santuoką, atsakė: „Kas bus ateityje, politikams neturi rūpėti“. Žodžiu, priimkime Partnerystės įstatymą, o po to – nors ir tvanas! Štai tokius politikus rinkome!..
Bala nematė, ką rinkome, tą ir išrinkome. Regimai, ir patys esame tokie. Bet kai siekiant savo tikslų atvirai meluoti imama, tampa koktu. „Melagienų skleidėjais“ galima pavadinti ne vien kai kuriuos ginančius tradicinę šeimą, bet ir ne vieną „žmogaus laisvių bei teisių gynėją“. Pavardžių neminėsiu, bet jų „logika“ bent jau keista. Net ne logika, o eristika, pagaliau melagystė.
Teigiama ir nuolat kartojama, jog lytinis švietimas mokyklose nėra Konvencijos objektas, apie jį Konvencija apskritai nekalba.
Štai reikalaujama „sugriauti Stambulo konvenciją liečiančius mitus“. Jų įvardijama ganėtinai daug, bet apsiribosiu tik dviem. Teigiama ir nuolat kartojama, jog lytinis švietimas mokyklose nėra Konvencijos objektas, apie jį Konvencija apskritai nekalba. Bet Konvencijos 14 straipsnio 1 dalyje aiškiai parašyta: „Šalys tinkamais atvejais imasi būtinų priemonių, kad į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta (…) mokymo medžiaga, pavyzdžiui, (…) nestereotipinių lyčių vaidmenų“. Ką reiškia „nestereotipiniai lyčių vaidmenys“, suprast nesunku.
Jau ir dabar kai kuriose itin pažangiose (neoliberalų požiūriu) šalyse vaikų darželiuose ir mokyklų pradinėse klasėse berniukai mokomi būti mergaitėmis, ir atvirkščiai. Tačiau teigiama, kad Stambulo konvencijoje tokie kraštutinumai nepaminėti, ir nesusipratimai, atseit, kyla tik dėl angliško žodžio „gender“ neteisingo vertimo į lietuvių kalbą: „gender“ išversta kaip „socialinė lytis“, o turėtų būti „socialiniai vaidmenys“ arba „lytis socialiniu aspektu“. (Beje, pirmapradė šio angliško žodžio prasmė yra „lytis“, „giminė“, ir jis vartojamas nusakant gramatinę formą: masculine gender – vyriškoji giminė, feminine gender – moteriškoji giminė, neuter gender – nekatroji giminė).
Paprastas klausimas: jei padaryta klaida, tai kodėl oficialaus dokumento neteisingas vertimas į lietuvių kalbą iki šiol neištaisytas? Juk tą dokumentą Seimas turėtų (ar neturėtų) ratifikuoti, bet ratifikuoti tai, kas klaidinga, yra net ne klaida, o nesąmonė. Atsakymas, mano manymu, ganėtinai paprastas: kai kalbama ir rašoma apie nestereotipinius lyčių vaidmenis, kitaip šį žodį išverst neįmanoma.
Dar 1990 metais knygoje „Lyties rūpesčiai“ JAV retorikos profesorė Judita Butler pareikalavo iš kalbos pašalinti „prievartinio heteroseksualumo“ (moters ir vyro biologinės lyties) sampratą ir gender suprasti tik lyčių vaidmenų (tame tarpe ir „nestereotipinių“) prasme. O jei prisiminti, jog dar anksčiau, 1970 metais, knygoje „Lyties dialektika“ S. Firestone pareiškė, kad „lytis yra išmokstama“, tampa aišku, ką iš tiesų slepia Stambulo konvencijoje pavartotas angliškas žodis gender, ir ko siekiama.
Bet jeigu „lytis yra išmokstama“, tai ar nekyla pavojus, kad homoseksualūs asmenys vaikus ims mokyti, jog pamilti priešingos lyties asmenį ir su juo šeimą sukurti yra didžiausia klaida?
Štai to „konservatyvi visuomenė“ labiausiai ir bijo. Bijo leisti homoseksualiems asmenims kurti šeimas, nes šeimos samprata suponuoja vaikus, nesvarbu, ar jie savi būtų, ar įvaikinti (čia galimybės įvairios ir gana plačios). Bijoma, kad „netradicinės šeimos“ ims vaikus „mokyti lyties“ ir taip plėsti homoseksualių asmenų ratą, sparčiai ardyti „tradicinės šeimos“ sampratą.
Beje, ruošiant dirvą „netradicinei šeimai“, žiniasklaidoje klausiama: kodėl tose „tradicinėse šeimose“ vyksta „visai netradiciniai dalykai“? Kodėl jose apstu barnių ir net neapykantos vietoje meilės, klesti neištikimybė, skyrybos, apstu nesantuokinių ir apleistų vaikų, pagaliau seksologijos vadovėliuose neaprašytų lytinių santykių? Ar tai nerodo, jog ta garbinama „tradicinė šeima“ yra nieko verta?
Vien jau tai, kad net Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje, kurią savo nutarimu LR Seimas 2008 birželio 3 d. patvirtino, greta darnios, daugiavaikės ir išplėstinės šeimos sampratų įvardintos ir nepilnos, krizę išgyvenančios, socialinės rizikos šeimos, rodo, kad su ta „tradicine šeima“ tikrai ne viskas gerai, todėl ją seniai laikas keisti tik meile ir tarpusavio supratimu, emociniu prieraišumu bei savanorišku apsisprendimu grindžiamais santykiais. Be abejo, turima omenyje, kad tokie santykiai būdingi tik homoseksualiems partneriams.
Tokie argumentai manęs neįtikina vien jau todėl, kad egzistuoja minėtasis „Hume‘o dėsnis“. Neįtikina dar ir todėl, kad priekaištai „tradicinei šeimai“ yra dirbtini, gal net eristika, dengianti siekį patenkinti netradicinius lytinius (sekso) santykius.
Pagaliau tie kurie vardina „tradicinės šeimos“ ydas, gal net nežino, kad ne tik praeities ir dabarties mistikai, bet ir šiuolaikiniai psichologai tvirtina, jog būtent šeima yra svarbiausia žmogaus gyvenimo mokykla, o joje klaidų neįmanoma išvengti vien jau todėl, kad mokiniai dvasiškai dar nesubrendę, mokytis tingi, arba laiko tuos mokslus tuščiais. Be to, homoseksualių partnerių santykiai irgi nėra idealūs, gal net labiau komplikuoti vien jau dėl to, kad homoseksualams partnerius rasti ir pasirinkti yra kur kas sunkiau nei heteroseksualams, nes jų mažuma.
Bet svarbiausia ne tai. Jeigu siekiantys įteisinti „netradicinę šeimą“ tvirtina, kad „tradicinė šeima“ yra vos ne viduramžių atgyvena, tai kodėl homoseksualūs asmenys tas „atgyvenusias“ tradicijas atkakliai siekia pratęsti ir gyventi šeimoje, santuokoje, o ne partnerystėje?
Bene ryškiausiai tai regima Lietuvos gėjų lygos vadovo Vladimiro Simonko atsakyme į TV laidos „Alfa taškas“ vedėjo Rimvydo Paleckiu atkakliai kartojamą klausimą, ar Partnerystės įstatymas Lietuvos gėjus tenkina. Pagaliau V. Simonko atsakė, kad nieko kito geriau šiuo metu, regimai, pasiekt neįmanoma, tad reikia džiaugtis bent tuo, kas yra. Bet gėjai trokšta, kad jų bendras gyvenimas būtų vadinamas šeima, trokšta tokių pat santuokos iškilmių, šventės, kaip ir kuriant tradicinę šeimą.
gėjai trokšta, kad jų bendras gyvenimas būtų vadinamas šeima, trokšta tokių pat santuokos iškilmių, šventės, kaip ir kuriant tradicinę šeimą.
Kodėl? Atsakymas ganėtinai paprastas. Todėl, kad žodis šeima tapo sakralumo (šventumo) simboliu. Dvasininkai santuoką šventina Dievo (dievų) vardu, sekuliarioje visuomenėje ji šventinama Valstybės vardu, bet visais atvejais santuoka, kurios esmėje glūdi žmogiškos giminės pratęsimas ir išsaugojimas, yra laikoma esmine vertybe, užtikrinančia, kaip rašoma Konstitucinio Teismo nutarime, Tautos ir Valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Santuokos iškilmės tą tarpusavio įsipareigojimą vienas kirą mylėti ir gerbti, padėti vienas kitam „iki karsto lentos“ ir saugoti šeimą, vaikus, ją įtvirtina ir artimųjų bei visuomenės akyse.
Nežiūrint to, jog vienalyčiai kartu gyvenantys asmenys negali pratęsti žmogiškos giminės egzistencijos, tad ir tautos gyvybingumo užtikrint negali, jie yra kilę iš tėvo ir motinos ryšių, ir tie ryšiai jiems yra išskirtiniai, šventi. Tai įaugę ne tik į visuomenės sąmonę, bet ir į kolektyvią pasąmonę, ir būtent todėl net nevalingai trokštama, kad ir vienalyčių vienas kitą mylinčių asmenų partnerystė būtų pripažinta esant šventa.
Iš tiesų, nieko naujo po šia saule nėra! Tik truputį kitaip.
