Šiais metais sukaks 20 metų nuo Tėvo Stanislovo mirties. Būtų labai gražu, kilnu ir teisinga, jei šis kapucinų vienuolis, kunigas, pamokslininkas, mažutėlių užtarėjas, moralinės saviugdos pavyzdys, visą savo gyvenimą pašventęs žmonių dvasiniam tobulinimui ir tautos moraliniam prisikėlimui, galų gale galėtų ilsėtis ramybėje.
Rodos, jau neteko prasmės visi pikti įtarinėjimai ir pavydūs žvilgsniai. O svarbiausia lengvabūdiški kaltinimai tariamu Tėvo Stanislovo bendradarbiavimu (kolaboravimu) su KGB. Įvyko reikšmingas lūžis. Asmenų veiklos vertinimo komisija, ištyrusi bendradarbiavimu su KGB įtarinėjamą kunigą, 2024 m. rugsėjo 3 d. pranešė, kad neturi informacijos apie Tėvo Stanislovo Dobrovolskio bendradarbiavimą su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis.
Atrodytų, kad į šį sprendimą pirmiausia turėjo viešai reaguoti prof. A. Streikus, praėjusių metų pavasarį apkaltinęs Tėvą Stanislovą jo asmenybei labiausiai neįmanomais dalykais. Atseit, „iš išlikusių KGB Kėdainių rajono poskyrio dokumentų matyti, kad<…> 1980 m. buvo užverbuotas”. Tai pavykę padaryti jo bute įrengus slaptą pasiklausymo prietaisą, kuriuo „išsiaiškinta”, kad jis palaiko „intymius santykius su moterimis”. Kad nebūtų jo elgesys išviešintas, jis sutikęs bendradarbiauti ir nešti į KGB pogrindinius leidinius.
Ypač absurdiškai atrodo paskutinis sakinys: kadangi „jo byla nuo tada iš Kėdainių iškeliavo į centrinę KGB būstinę Vilniuje, daugiau nieko nežinome apie tolesnius šio dvasininko santykius su jį taip klastingai pričiupusia tarnyba” („Artuma”, Nr. 3, 2024 m. kovas). Autorius čia įtartinai painiojasi: kaltinimą pradėjęs lyg ir savo vardu, jį baigia jau kagėbistų vardu. Bet iš tikrųjų dalykas pasirodo bjauresnis – abiem atvejais prof. Streikus perpasakoja KGB Kėdainių rajono poskyrio 1979 m. darbo ataskaitą.
Neįmanoma suprasti, kaip žinomas istorikas šitaip galėjo klaidinti žmones. Vyresnės kartos žmonės žino, ką reiškė fasadinės sovietmečio biurokratų ataskaitos. Tikriausiai viskas buvo atvirkščiai. Apie tai yra užsiminęs ir pats Tėvas Stanislovas. Niekas nepasikeitė ir šiandien. Kas yra tipinė „KGB tiesa”, niekas geriau neparodys, kaip pats jos auklėtinis pulkininkas Putinas su savo karine akcija Ukrainoje.
prof. Streikus perpasakoja KGB Kėdainių rajono poskyrio 1979 m. darbo ataskaitą.
Tačiau Streikus KGB ataskaitą cituoja kaip rimtą dokumentą Tėvo Stanislovo elgesiui įvertinti. Gerai, kad vėliau, sulaukęs aštrios visuomenės kritikos, autorius pasako tiesą. Tačiau istorikas rašo ne atsiprašymą, ką tokiu atveju padorus žmogus padarytų, o „komentarą”, kuriuo bandoma išsisukti nuo atsakomybės.
Čia jis keistai gudrauja, sakydamas, kad KGB metodus visi žino. Bet čia kalba eina visai ne apie metodus, kuriuos kartoja net ir pats autorius, o apie kagėbistinį Tėvo Stanislovo vertinimą. Visos visuomenės akyse jis prisipažįsta tik pačią paprasčiausią mokslo banalybę: „šis vienas šaltinis nesuteikia pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados apie tos istorijos tikrumą ar netikrumą, tam reikalingi papildomi tyrimai. Todėl ir mano teiginiai skaitytini ne kaip tvirtinimai apie istorinę tikrovę, o tik kaip nuoroda į egzistuojantį šaltinį ir subjektyvi jo interpretacija.” (Papildomas autoriaus komentaras. „Artuma”, Nr. 4 (399), 2024).
Ją net nemalonu skaityti. Koks žmogus nežino, kad po KGB tardymų lieka „nuorodos” į egzistuojantį šaltinį? Kokiam mokslo žmogui neaišku, jog visi tyrimai nėra galutiniai. Tačiau pasakyti, kad čia nėra „tvirtinimai apie istorinę tikrovę, o tik kaip nuoroda į egzistuojantį šaltinį ir subjektyvi jo interpretacija” jis privalėjo ne „komentaruose”, o pirminiame tekste, kad skaitytojai žinotų, kokio menko tikrumo autorius tesiekia. Dabar jie lieka apgauti, o mirusio Tėvo Stanislovo garbė pažeista.
Svarbiausia, kad autorius to net neslepia ir nesigėdija: „Man sunkiau suprasti, kodėl taip jautriai kai kas reaguoja būtent į šią, bendrame straipsnio turinio kontekste ne tokią jau reikšmingą konkrečią detalę”. Perskaitęs šią vietą, krūptelėjau – sunku buvo patikėti, kad čia ne Putino, o Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiko žodžiai.
Skaičiau tą vietą daug kartų. Kitaip perskaityti nepavyko: Tėvas Stanislovas „bendrame straipsnio turinio kontekste ne tokia jau reikšminga konkreti detalė”. Ir visa tai tvirtinama po atpasakotų KGB kaltinimų vienuoliui kapucinui. Bet kažkodėl jį pykdo „atkaklūs bandymai ginti mitologizuotos daugeliu požiūrių tikrai herojiškos epochos figūras”. Šitokios mąstysenos kontekste jau nebelieka prasmės kalbėti apie gana dviveidiškus autoriaus pamokymus, kaip reikia atsargiai („su papildoma skepsio doze”) skaityti „KGB paliktus dokumentus” ir kokia yra svarbi tema „apie dvasininkijos situacijas sovietmečiu”..