Kasdieninėje vartosenoje žodį „sužvėrėjęs“ naudojame kalbėdami ne apie žvėrių, o apie žmonių elgseną. Plėšrūnas puola kitą tik tada, kai yra išalkęs. Tokia jo prigimtis. Joks žvėris nepuola, būdamas sotus arba dar baisiau – norėdamas pasismaginti žudynių vaizdais. Tai daro tik pats žvėriškiausias padaras – žmogus. Tik žmogus puola žudyti kitą žmogų be jokio preteksto arba todėl, kad jis atstovauja kitą tautą, valstybę arba idėją.
Tik žmogus griauna kito žmogaus namus, mokyklas, ligonines ir muziejus, daužo kelius ir tiltus, minuoja laukus, kuriuose auga javai – kitų žmonių maistas. Tik žmogus kuria kitų žmonių kankinimo įstaigas, atplėšia tėvus nuo jų vaikų ir kitų artimųjų, tremia juos į vietoves, kuriose net žolė neauga, kuria kankinimo įstaigas užgrobtose kitų valstybių vietovėse. Jokia žvėrių padermė nesuvaro tų, kuriuos ruošiasi nužudyti, ir neliepia pasmerktiesiems patiems išsikasti sau duobių.
Niekas nėra taip ištobulinęs žudymo metodų, kad žudynės taptų tokiomis masiškomis ir pragaištingomis. Cheminiai, branduoliniai, neutroniniai ginklai, dešimtmečiams užnuodijantys konfliktų paliestas planetos vietoves. Ginklai, kurie palieka nesunaikintas gamyklas ir jų įrangą, bet išmarina jose dirbusius žmones arba sužaloja juos taip, kad tų sužalojimų nebeįmanoma išgydyti, taigi pasmerkia išlikusius nepakeliamoms kančioms, kurios tęsiasi iki paskutinės jų gyvenimo akimirkos.
Vardan ko taip daroma? Kiek naujų žudymo įrankių ir technologijų sukurta vien praeitame ir šiame šimtmetyje. Argi tie, kurie suplanavo masines žudynes, buvo alkani? Ar tie, kuriuos anie suplanavo nužudyti, kuo nors nusikalto žudynių planuotojams? Ir kokia žudynių prasmė, kokia jų ekonominė vertė? Ar nuo to pakils likusių gyventi gerovė? Ar žuvusių kraujas lems tų, likusių gyventi, laimę?
Net skaičiuojant karo išlaidas visada paaiškėja, kad jos buvo daugybę kartų didesnės už užpuolikų planuotą naudą. Tai, ką Rusijos kariauna dabar daro Ukrainoje, yra tik iki šiol dar neregėti nusikaltimai, bet didžioji dalis pasaulio to dar nesuvokia. Daugeliui vis dar atrodo, kad tai – vietinis dviejų valstybių konfliktas, primenantis „siaubo filmų“ epizodus televizoriaus ekrane.
Nei ramybės, nei teisybės žudynės niekada neatneša. Tai kodėl pasaulis, kuris, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, buvo pakraupęs nuo neregėto žiaurumo, nuo dar niekada nematytų nusikaltimų masto, neįvykdė to, ką buvo pasižadėjęs – sustabdyti tarptautinius konfliktus, ateityje spręsti juos taikiomis priemonėmis ir neleisti jiems ateityje vėl peraugti į karą. Tiek vietinį, tiek apimantį visą planetą.
Atidžiai išnagrinėkime dokumentus, kuriais remiantis buvo kuriama Jungtinių Tautų Organizacija, kaip buvo suplanuota jos būsimoji struktūra, poveikio priemonės ir ištekliai. Kodėl tie milžiniški pastatai, ant kurių fasadų užrašytas šios organizacijos pavadinimas, tapo tiko neveiksnių biurokratinių monstrų simboliais? Reguliariai vyksta daugybė jos padalinių susibūrimų, iki išnaktų trunkančiuose posėdžiuose sakomos griausmingos kalbos, dalijami pažadai, kurių niekas nesuruošia vykdyti? Kam reikalingi tie absurdiški ir, beje, gana brangiai kainuojantys spektakliai?
Vasario 24 d. Rusija be jokios priežasties užpuolė kaimyninę šalį, sutelkusi milžiniškus karinius išteklius. Užpuolė valstybę, kurios teritorijos pakraščius jau aštuonerius metus ir iki tol niokojo, atnešdama daugiau kaip 14 tūkst. aukų.
Iki tos vasario 24-osios vyko atviras pasiruošimas naujoms žudynėms. Pasaulio žvalgybinės struktūros net iš kosmoso stebėjo pasiruošimą žudyti, bet nebuvo jokio efektyvaus, neginčijamo perspėjimo: „Nedrįsk rengti žudynių. Nedrįsk kėsintis į kitos valstybės teritoriją…“ Buvo elgiamasi taip, lyg iš tikrųjų lauktume ne šiurpiausių nusikaltimų, o eilinio spektaklio pradžios.
Pasaulio žvalgybinės struktūros net iš kosmoso stebėjo pasiruošimą žudyti, bet nebuvo jokio efektyvaus, neginčijamo perspėjimo.
Dar šiurpiau šis Rusijos išpuolis atrodo todėl, kad žudynių motyvai absoliučiai sutapo su hitlerininkų užmačiomis išžudyti žydų, čigonų ir kitas tautas, užgrobiant jų gyvenamas teritorijas. Rusija atvirai pareiškė, kad užpuola Ukrainą tik todėl, kad joje gyvena ukrainiečių tauta.
Dar niekada iki šiol jokia kita valstybė nebuvo išdrįsusi pareikšti, kad tokios tautos, kaip ukrainiečių, negali būti. Kodėl? Ogi tik todėl, kad taip nusprendė dabartiniai Rusijos valdantieji. Jie patys sau priskyrė teisę spręsti, kurios tautos gali gyventi, o kurios turi būti išžudytos, ištrintos iš pasaulio istorijos ir kultūros. Taip skelbti nedrįso net hitlerininkai. Ir tuo pat metu primenama, kad Rusijos visuomenės dauguma tokią ideologiją pateisina.
Bet ir to maža. Šūkis „Nuo Vladivostoko iki Lisabonos“, kurį išrėkė ne koks išprotėjęs anarchistas ar absurdo spektaklio aktorius, o buvęs Rusijos prezidentas D. Medvedevas, nesulaukė jokio atgarsio pasaulyje, lyg tai būtų chuliganėlio grasinimas namo kaimynams.
Ir tai dar ne viskas. Bet kuriuos prašymus nutraukti žudynes Rusijos nacistai sutinka naujais grasinimais. Bet kuri valstybė, teikianti pagalbą užpultai tautai, iš Rusijos sulaukia aršių perspėjimų to nedaryti. Kodėl? Ogi todėl, kad taip „konfliktas tik užsitęs“ arba išsiplės į Ukrainai padedančių valstybių teritoriją.
Atvirai kilnojamos branduolines galvutes galinčios nešti raketos, grasinant jas bet kuriuo metu ir bet kuria kryptimi paleisti. Vis pranešama apie naujus karinius junginius, grūdamus į Ukrainą, o karo nusikaltimai ir toliau vadinami „specialios operacijos“ tęsiniu. Yra valstybių, kurių vadovai tokia nusikaltimų traktuote net yra įtikėję.
Vargu, ar dabar kas nors galėtų suskaičiuoti, kiek Ukrainos karių ir niekuo dėtų civilių jau nužudyta. Pranešama, kad vien milžiniško pločio fronte Ukraina kasdien neteka kelių dešimčių karių gyvybių kasdien. O juk tai specialiai apmokyti, galintys apsiginti žmonės. Ką tada bekalbėti apie civilius, kurių žūtis lemia atsitiktinė kulka, raketa, namo, į kurį pataikė bomba ar gaisro liepsnos…
Kas atstatys tūkstančius sugriautų namų, kuriuose iki karo buvo kuriamos ir įgyvendinamos šeimos gyvenimo svajonės? Kas pasirūpins tais, kurie neteko regėjimo, kuriems nutrauktos rankos ar kojos? Kas atkurs darbo vietas, kurios dabar virto griuvėsiais, nors visai neseniai jos buvo šeimos pragyvenimo šaltinis?
Visi atstatymo darbai, pradedant griuvėsių sutvarkymu ir baigiant aplinkos infrastruktūros atkūrimo darbais, kainuos šiandien net neįsivaizduojamas sumas. Ar agresorius, visa tai sunaikinęs, bus priverstas visa tai atkurti iš Rusijos valstybės biudžeto? Ar apie tai šiandien susimąsto visi tie, kurie dabar savo neveiksnumu skatina išprotėjusio asmens nusikalstamus veiksmus?
Kaip jie patys reaguos, kai tarptautinės komisijos įvertins, kad Rusija jau seniai tapo labai pavojingo agresyvaus nacizmo židiniu ir turi kompensuoti viską, ką sukėlė ši avantiūra. Atstatyti viską, kas sunaikinta šios beprotiškos aferos metu.
Grįžkime į pasaulį, kurio didžioji dalis kol kas tik pasyviai stebi karo, jau ketvirtas mėnuo vykstančio Europoje, apraiškas. Kreipkimės į tuos, kurie išvydę karo siužetus, perjungia televizoriaus kanalą į Brazilijos karnavalo kroniką, futbolo ar sportinių automobilių lenktynių vaizdus į pasiruošimą būsimosioms Dakaro lenktynėms.
Šalia Argentinos dar nesproginėja bombos, dar neskrieja į jų langus Rusijos raketos. Afrikos valstybėse plinta ne karo siaubas, o „beždžionių raupai“, kuriais dažniausiai užsikrečia vyrai, linkę į „lytinius santykius su kitais vyrais“. O neseniai perrinkto Prancūzijos prezidento struktūros ciniškai postringauja, kad „Ukrainos prašymas įstoti į ES gali būti apsvarstytas ne anksčiau, kaip po 15 ar 20 metų“.
Kitų Vakarų valstybių „strategai“ aiškina, kad Ukrainai net negalima leisti nusipirkti ginklų, kurie galėtų pasiekti taikinius Rusijoje. Taigi, kiaurą parą svaidyti raketas į Ukrainą iš Rusijos bazių galima, o joms duoti atkirtį Ukraina neturėtų… vos ne „vardan taikos Europoje“.
Kai motina laiko ant rankų ką tik gimusį savo kūdikį, kaip ir sureaguotų išgirdusi, kad laiko glėbyje būsimąjį žmogžudį ir prievartautoją, kuriam tokie nusikaltimai teiks malonumą? Ar nepašiurptų suvokusi, kad tas naujagimis vos po poros dešimčių metų bus parvežtas namo karste, žuvęs beprasmiškame kare svetimos valstybės teritorijoje? Juk kiekvieno kūdikio motina savo svajonėse mato sūnų tikrai ne kaip karo nusikaltėlį arba jo absurdišką auką.
Kada rusė motina suvoks savo pareigą ir pasakys, kad neaukos savo vaiko išprotėjusio diktatoriaus planams? Kada ji pati suvoks, kad nusikaltimai neliks be atgarsio, kad valstybė, jau daugiau kaip pusę šimtmečio tęsianti šiurpias avantiūras, bus pasmerkta visame pasaulyje?
