Neseniai „Delfi“ portale iš Andriaus Užkalnio lūpų nuskambėjo teiginys ir klausimas: „… mano šeima tvarkoje, jos niekas nebaugina. Tai sakykit, kas blogai su jūsų šeima, kad ją reikia ginti?“. Šiai minčiai per LRT antrina ir prof. Vytautas Landsbergis „…kas tą šeimą užpuolė?”
Aš nematau, kas ją užpuolė. Juk jei šeimos niekas nepuola – tai koks gi tikslas dalyvauti šeimos gynimo marše? Džiaukis gyvenimu ir netrukdyk gyvenimu džiaugtis kitiems, kaip tą džiaugsmą kas besuprastų!“
Iš pažiūros tai skamba labai logiškai. Ir vis tik kodėl tiek žmonių jungėsi į maršą? Neapkenčia seksualinių mažumų? Bijo? Nori atsirevanšuoti už pralaimėtus rinkimus? Negaliu atsakyti už visus dalyvius. Bet galiu atsakyti, kodėl pats dalyvavau marše.
Pripažinsiu, kad fizinės grėsmės sau ir savo šeimai šiuo metu nejaučiu, kaip turbūt jos nejaučia ir daugelis maršo dalyvių. Tačiau, ar žmogus, būdamas protinga būtybe, turi reaguoti į aplinką tik tada, kai jį kažkas tiesiogiai užkabina? Paprastai, tada reaguoti jau būna per vėlu. Prisiminkime neseną istorijos tarpsnį, būtent 1933 m., kai Hitlerio vadovaujama nacionalsocialistų partija demokratiniu keliu atėjo į valdžią Vokietijoje. Nacionalsocializmo ideologija rėmėsi melu apie žmogaus prigimtį. Būk tai žmonės nevienodai vertingi, o jų vertė priklauso nuo tautybės, kilmės, išvaizdos, įgalumo ar lytinės orientacijos. Žinome, kad vertingaisiais buvo laikomi „arijai“, na o likusieji buvo laikomi mažiau vertingais net iki tiek, kad buvo fiziškai naikinami.
Šiomis aplinkybėmis atsirado vokiečių, kuriems kaip „arijų rasės“ atstovams niekas negrėsė, tačiau kurie išdrįso stoti prieš nacionalsocializmo bangą ne dėl asmeninių interesų, ar baimės, kad juos palies represijos, bet dėl to, kad nenorėjo gyventi visuomenėje statomoje ant melo pamatų. Gaila, kad jų buvo nedaug, jų balsas liko neišgirstas ir Vokietijai (tiek žydams, tiek ir patiems vokiečiams) teko patirti visas visuomenės, pastatytos ant melo pamatų, griuvimo pasekmes. Tuos žmones, kurie išdrįso priešintis nacionalsocializmui, šiandien laikome didvyriais.
Žiūrėdamas į judėjimo kryptį, kuria įstatyminėmis iniciatyvomis (Partnerystės įstatymo projektas, Stambulo konvencija) Lietuvą bando vairuoti Seimas, matau leftizmo kompaso rodyklę. Leftizmo ideologiją palaiko dvi su puse iš trijų valdančiosios koalicijos frakcijų ir dalis opozicijos. Jaučiuosi panašiai kaip jautėsi blaiviai mąstančioji Vokietijos dalis, stebėdama Hitlerio rasinius svaičiojimus. Norisi sušukti „Tai netiesa! Taip neturi būti!“, nes leftizmas taip pat paremtas melu.
Ir šis melas eilinį kartą yra apie tai, kas yra žmogus. Leftizmas teigia, kad žmogus gali būti tuo, kuo užsinori būti. Vieną dieną vyru, kitą – moterimi, trečią – gali pasirinkti niekam negirdėtą ir nematytą tapatybę. Biologija, genetika, mokslas – tai nesvarbu. Svarbu tik tai ką žmogus jaučia ir tai, kuo save laiko. Leftizmas klysta, kai įsivaizduoja, kad asmens pasirinkimai yra grynai jo asmeninis reikalas ir kad jie neturi jokios įtakos visuomenės ir valstybės raidai. Pavyzdžiui, vieni žmonės mėgsta heteroseksualius, o kiti homoseksualius santykius ir, leftizmo požiūriu, visuomenė tai turėtų vertinti tiek pat kritiškai kiek ir gurmanų pasirinkimus, kai vienas renkasi karbonadą su burokėlių, o kitas – su kopūstų garnyru.
Mūsų visuomenėje labai daug kalbame apie tvarų vystymąsi, žiedinę ekonomiką. Mes rūšiuojame šiukšles, perdirbame atliekas ir stengiamės ateinančioms kartoms palikti pasaulį bent jau tiek pat gražų, kokį paveldėjome patys. Tai puiku! Tačiau, kodėl taip besirūpindami ekonominiu ir aplinkosauginiu tvarumu, nesirūpiname visuomenės socialiniu ar demografiniu tvarumu? Įsivaizduokime dvi visuomenes, kurių pirmoji yra 100% heteroseksuali, o antroji – 100% homoseksuali. Kaip atrodys šios dvi visuomenės po 50 metų ir kuri iš jų tvaresnė – palieku spręsti jums. Jei sakysite, kad šimtaprocentinai homoseksualios visuomenės nėra ir nebus – jums nusileisiu (nors jei homoseksualumas ir heteroseksualumas skiriasi tik tiek, kiek dvi garnyro rūšys, nematau priežasčių, kodėl negalėtų atsirasti 100% homoseksuali visuomenė).
Tada įsivaizduokime visuomenę, kurią sudaro 50% heteroseksualių ir 50% homoseksualių porų. Kaip manote, ar tokia visuomenė bus tvari? Kiek vidutiniškai vaikų turi susilaukti heteroseksualios poros, kad būtų užtikrinta kartų kaita ir ori pensijinė senatvė? Ir kaip teisiškai įpareigoti tokio reikiamo kiekio vaikų susilaukti? Jei sakysite, kad 50% homoseksualios visuomenės niekada nebus- vėlgi sutiksiu su jumis. Dėl šventos ramybės. Tačiau atkreipkite dėmesį į tai, ką mes šiuo metu darome. Mes ginčijamės dėl procento. Dėl procento homoseksualių porų, kuriam esant visuomenė dar gali išlikti tvari. Taigi, valstybė, pavadindama homoseksualią porą šeima su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis, iš tiesų sulygina tvarų ir netvarų santykių modelį. Teisingoje visuomenėje to neturėtų būti.
Noriu pabrėžti, kad homoseksualūs asmenys turi tą patį žmogiškąjį orumą, kaip ir bet kuris kitas žmogus, ir esu pasirengęs ginti šį orumą, esant reikalui. Homoseksualai nėra nei „mažiau žmonės“, nei prastesni žmonės. Mano manymu, jų gyvenimo būdas (įgimtas, pasirinktas ar aplinkos suformuotas) neatneša tiek naudos bendrajam gėriui, kiek heteroseksuali neiširusios šeimos alternatyva. Tą patvirtina moksliniai tyrimai.
Manau, kad Seimas turėtų dėti visas pastangas, kad išspręstų homoseksualių porų teisines problemas, kylančias iš jų bendro gyvenimo fakto, tačiau nesuteikdamas tokiems santykiams šeimos statuso. Kelias tam yra. Praėjusioje Seimo kadencijoje yra įregistruotas įstatymo projektas, skirtas susitarimui dėl bendro gyvenimo. Jis sureguliuoja daug poros bendro gyvenimo klausimų: paveldėjimo, informacijos teikimo, bendro turto įsigijimo ir kitų. Galima suprasti dabartinės valdančiosios daugumos nenorą svarstyti ir priimti įstatymą, kurį rengė ankstesnioji valdančioji dauguma, tačiau jei valdantiesiems rūpi ne siauri partiniai interesai, bet homoseksualių žmonių teisinė apsauga – geriausias būdas tai padaryti – ištraukti šį įstatymą iš stalčiaus.
Seimas turėtų dėti visas pastangas, kad išspręstų homoseksualių porų teisines problemas, kylančias iš jų bendro gyvenimo fakto, tačiau nesuteikdamas tokiems santykiams šeimos statuso.
Tiesa, Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius išreiškė nepritarimą ir netgi pasipiktinimą minėtu įstatymo projektu. Parlamentaro teigimu, toks įstatymas įžeidžiąs homoseksualių porų jausmus. Jis prilyginąs jas verslo partneriams ir neatsižvelgiąs į jų tarpusavio emocinį ryšį, kuris yra ypatingas ir dėl to vertas suteikti homoseksualioms poroms šeimos statusą. Leiskite paklausti, o nuo kada jausmai tapo kriterijumi, dėl kurio atsiranda pagrindas suteikti naujas teises? Kas nustatė tokią didelę jausmų reikšmę? Kas gali pamatuoti jausmų karštumą? Ir apie kokius jausmus mes čia kalbame: teigiamus ar neigiamus? Hitleris galbūt jautė nuoširdžią neapykantą ne arijams. Ar tai reiškia, kad šie jausmai jam suteikė teisę elgtis kaip tinkamam?
Apsiribokime vien teigiamais abipusiškais jausmais. Kokias teises turėtume suteikti 50-mečiui dėdei ir 12-mečiui berniukui, kurie sakosi karštai mylį vienas kitą? Arba grupelei sudarytai iš vyro ir dviejų moterų, kurie taip pat teigia, kad negali gyventi vienas be kito? Jei į šituos jausmus nekreipsime dėmesio, turėsime paaiškinti, kokiu pagrindu juos diskriminuojame ir kodėl homoseksualios poros jausmai yra ypatingesni ir sudaro pagrindą „šeimai“ atsirasti. Jausmų argumentas, siekiant suteikti homoseksualiai porai šeimos statusą, mano manymu, yra visiškai nevykęs.
Yra dar viena išeitis, apie kurią baisu kalbėti, tačiau kurią reikia apsvarstyti. Ar homoseksuali pora, turinti teisę įsivaikinti ir auginti vaikus nebūtų tiek pat tvari visuomenės kartų kaitos prasme, kaip ir heteroseksuali šeima? Jei nekreipsime dėmesio į vaiko teisę gimti iš tėvų meilės ir žinoti savo biologinius tėvus, tai pabandykime įsivaizduoti naują pažangią visuomenę.
Toje visuomenėje iš katalogo užsakinėjama sperma ir/arba kiaušialąstės, o užsakovai renkasi būsimojo žmogiškojo produkto akių ir odos spalvą bei intelekto koeficientą. Toje visuomenėje veislinės surogatinės motinos rinkoje siūlo žmogiškojo produkto išnešiojimo paslaugas. Toje visuomenėje teisiškai sureguliuotos žmogiškojo produkto pristatymo užsakovui sąlygos ir grąžinimo gamintojui sąlygos (įdomu, ar vaikas būtų grąžinamas spermos bankui, surogatinei motinai, sandėrio tarpininkui ar valstybei), galbūt net utilizacijos sąlygos, jei žmogiškasis produktas neatitiko kataloge nurodytų specifikacijų arba išryškėjo vaiko negalia, kai dar tebegalioja garantinės sąlygos. Jau nekalbu apie tokius banalius atvejus, kai partneriai pakeitė nuomonę, apsigalvojo, susipyko ar išsiskyrė.
Gali būti, kad kai kam toks vaizdelis iš tiesų pasirodys pažangus, tačiau man tai yra vaizdas visuomenės, kuri prarado dalį savo žmogiškumo. Aš nenoriu tokios Lietuvos, todėl jaučiu pareigą padaryti tai, kas nuo manęs priklauso, kad dabartiniai politikai išgirstų, kad Lietuvos žmonių dauguma (tikiu apklausomis) nepritaria tokiai pažangos krypčiai. Tai ir yra priežastis, dėl kurios dalyvavau šeimos gynimo marše. Beje, organizatorių asmenybės – tai visiškai ne esminis klausimas.
P.S. Šio straipsnio pradinis pavadinimas buvo „Kodėl aš dalyvausiu šeimos gynimo marše“. Praeitą savaitę jį nusiunčiau vienam iš didžiausių Lietuvoje naujienų portalų, pastoviai rašančių maršo tema, tačiau straipsnis redakcijos nesudomino. Lyginant su pradine versija, šioje versijoje padaryti tik kosmetiniai pataisymai.
