Šis tekstas tebūnie tai tik vieno skaitovo nuomonė. Visai neseniai gerb. Simonas Bendžius savo straipsnyje „Manipuliacijos krikščionybės vardu: ar mokėsime neužkibti?” ėmėsi keistų didaktinių pamokymų prieš Kauno arkivyskupiją ir atskirai prieš jos kunigą Robertą Grigą.
Straipsnio autorius, mano manymu, apsisiautė teisumo toga ir pradėjo didaktinį vanojimą, kaip koks uolus pirtininkas. Viskas labai metodiškai – pateikiant instrukcijas, dėstant „punkteliais”, kaip aptikti priešą, gal net savą kvislingą namuose.
Kaip suprantu, anot autoriaus, Kauno arkivyskupija neva neleistinai prasižengė nuomodama savo salę. Jei nesitvarkys – potekstėje jaučiama kažkokia perspektyvinė nuoroda – geriau ją „kažkaip ilgainiui pavesti” vienintelei teisingai mūsų Lietuvos bažnytinės provincijos arkivyskupijai, koja kojon žengiančiai su šios kadencijos Vyriausybe.
Nežinau kaip kitiems, bet man jau seniai nuobodokai atrodo vieningai it kareiviai neoriginaliai vibruojantys, visus nuteisiantys, viską atiminėjantys visuomeninių medijų šaukliai ir podraug su jais besijungiantys „teisingieji” krikščioniškieji vograutojai.
Dėl arkivyskupijos – palikime tai jos kurijai, nors ir čia tokio kalibro vedliui ne medijose rypauti reikėtų – tam klausimui išsiaiškinti yra galimybė tiesiai paklausti kurijos administratorių (tai net būtų kiekvieno krikščionio, mūsų Bažnyčios nario, pareiga). Juk ir šeimoje, jei yra bėdų, nepuolame į gatvę ir nepasakojame, o kantriai tvarkomės viduje. Kitaip padaroma ta pati klaida, kuri nutiko Nojaus sūnui. Ir bėda ne Nojui, bet būtent sūnui.
Neramina ir kita tendencija – tarybiniais laikais (giliu sovietmečiu) prie parapijų buvo komitetai, kurie bandė valdyti klebonus. Dabar panašūs komitetai yra labai pažengę Vokietijoje ir kitose Vakarų Europos valstybėse. Pasauliečiai labai svarbūs Bažnyčiai, tačiau savo valdymu ir galia labai grėsmingai artėja prie altorių. Ir tikrai nemanau, kad šis artėjimas yra privalumas.
Pasauliečiai labai svarbūs Bažnyčiai, tačiau savo valdymu ir galia labai grėsmingai artėja prie altorių.
Tačiau sugrįžkime prie kunigo R. Grigo. Drįstu sakyti, kad nei aš, nei gerbiamas autorius, šiam kunigui yra nevertas net kurpių dirželio atrišti.
Pirmą kartą kunigą – kaip Lietuvos ateitininkijos moksleivių pavasario akademijos dvasios tėvą – mačiau 1994-ųjų pavasarį Eišiškėse. Vėliau kartu su kunigu daktaru Arvydu Žygu juos laikiau labai įdomiu ir giliu dvasios tėvų duetu Studentų akademijoje Biržuose. Kunigo Roberto darbus ir laikyseną matau ir toliau.
Iš tiesų, autorius pripažįsta (tačiau, mano manymu, kartu čia pat nenuoširdžiai rašo), kad antai niekas neabejoja kunigo pamaldumu, bet va, girdi, kažkaip politiniai pasisakymai jau yra bėda.
Kunigas Robertas – tai žmogus ne tik augęs, o veikęs tironijos priespaudoje ir pamokas „ėmęs” iš tuomet dar gyvo Juozo Zdebskio, praėjęs tarybinės armijos „malonumus” ir turėjęs daug kitų triuškinančių patirčių. Tai žmogus, kuris Sausio 13-ąją pasitiko Aukščiausioje Taryboje – ir ne šiaip pasitiko.
Tačiau nesileiskime į detales. Kartu tai kunigas, kuris šiemet pasakė buvusiam Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, kad derėtų būti dėkingesniam. Suprantu, kad tai labai erzina, bet gerbiamo autoriaus straipsnis labai panašėja į tarybinių laikų filmą „Kas Jūs, kunige Svarinskai?”. Tada filme buvo „egzaminuojamas” 1983 m. areštuotas Viduklės kunigas Alfonsas Svarinskas, kuriam, matyt, neatsitiktinai KGB suteikė slapyvardį Nepataisomasis (rus. Неисправимый).
Manau, kad toks išpuolis „iš savų” kunigui R. Grigui nėra netikėtas. Ateityje lauks daug daugiau. Kita vertus – tai įvertinimas, kad einama nelengvu, tačiau teisingu keliu. O gal kokia katalikiška žiniasklaidos priemonė suks filmuką „Kas Jūs, kunige Grigai?” Gal ir diecezinį vyskupą savo vedamuosiuose paragins imtis veiksmų?
Manau, kad toks išpuolis „iš savų” kunigui R. Grigui nėra netikėtas. Lauks daug daugiau.
Tiesa – o kodėl snaudžiama, ir kur atakos prieš seserį Nijolę Sadūnaitę, prieš kelis metus aiškiai pasisakiusią Seime? Visai panašiai kaip Zita Šličytė šiemet? Ech, kokios jos nepatogios. O gal prieš jas neverta galąsti ginklų ir terliotis – juk kas jos, vyresnėlės. Laikas išspręs – tai kam terliotis!
Puikiai suprantu, kad galima rasti spragų ir pas Grigą, ir pas Sadūnaitę, ir pas Šličytę, tačiau tai nekeičia jų turinio. Turinio, o ne formos. Ilgalaikės jų skrydžio trajektorijos. Jos iš tiesų kartais – labai nepatogios. Savotiškai nepataisomos (kaip tas 1983-ųjų Viduklės klebonas). Bet čia ir slypi šių asmenybių tikrumas ir nuoseklumas. Kaip muzikoje – metronomo.
Nežinau, kaip kiti, bet mes čia, provincijoje, nuo sostinės krikščioniškais save tituluojančių priemonių kreivų svarstymų jau pavargome.
Bėda, kai nepatogūs savo dvasia praranda budrumą, ir dėl vienų ar kitų priežasčių tampa labai patogūs. Nežinau, kaip kiti, bet mes čia, provincijoje, nuo sostinės krikščioniškais save tituluojančių priemonių kreivų svarstymų jau pavargome.
O baigti šią nuomonę noriu, atrodytų, visišku rakursu į šalį. Apie bruožą, kuris būdingas visiems šiems nepatogiems žmonėms – gebėjimas bet kokiomis aplinkybėmis džiaugtis. Ne tik tardymų metu. Čia Jurgos Ivanauskaitės „Viršvalandžių” etiudas, kur Jurga rašo, kad savo labai sunkios ligos bemaž pabaigoje vis kalbasi su Nijole Sadūnaite: „Mudvi pasišnekame tik telefonu. Tiesą sakant, pasišnekame mažai. Bet daug, labai daug juokiamės.”
Ne toks buvo Svarinskas, kokį jį paišė tarybiniai persekiotojai. Ne tokia yra Sadūnaitė, ne toks yra ir kunigas Grigas.
