Turbūt drąsiai galiu teigti, kad Lietuvai ir Vilniui padovanota Šventoji Faustina ir suteikta galimybė pažinti Dievo gailestingumą iš labai arti. Ir vis dar negaliu atsistebėti, kad taip galėjo nutikti mūsų Tėvynei. Nesame mažiausi ar neapdovanoti tarp pasaulio krikščioniškų kraštų. Sesers Faustinos ir jos dvasios tėvo, kunigo Mykolo Sopočkos kelias bei nudirbtas darbas, atskleidžiantis Dievo gailestingumo paslaptį, yra unikalus. Realiai, šių dienų terminais kalbant, Faustina iškomunikavo, kad Dievo gailestingumas yra besąlyginis. Gailestingumas, kurio kiekvienas – bet kokių rūpesčių, bėdų, alinančių ydų, nesibaigiančių ir, atrodytų, beviltiškai pasikartojančių nuodėmių, savo ribotumo ar sunkumų slegiamas – gali tikėtis ir netgi drąsiai laukti bei neabejoti.
Tačiau yra ir kitoks – „pareikalautasis gailestingumas“. Reiškinys, kurio, būdamas sunkume, bėdoje, negalioje, persekiojančiose ydose, reikalauji, neretai nieko pats nenorėdamas keisti, nenorėdamas šauktis Dievo pagalbos, atsiverti Jam, nei Jo susitikti, nei apskritai sąmoningai pripažindamas, kad esi bėdoje. O tikrai esi. Sąžinė tarsi bando pasakyti, kad negerai, todėl lyg ir gailestingumo šauksmas teisingas, tačiau nepripažinęs, kad pats, be Dievo, nieko negali, – pradedi gailestingumo ne maldauti, o reikalauti.
Dar blogesnis derinys, kai propaguoji akiplėšiškai blogas praktikas ir reikalauji, kad Tau visi būtų ir gailestingi, ir dar aktyviai propaguoji šių praktikų įteisinimą. Tampi jų uolus ambasadorius.
Tendencijos Lietuvoje labai nerimastingos šia prasme. Blogiausia, kad į tuos žaidimus ir paantrinimus jučiomis ar nejučiomis įsitraukiame mes patys.
Prieš kelias dienas sukėlė nerimą vienas tikrai išsilavinęs ir įtaigus Lietuvos brolijos narys (iš Gailestingumo ir šalies sostinės) „krikščioniškame elektroniniame njūspeiperyje nupliekęs ir „galutinai demaskavęs“ kitą brolijos narį (iš Žemaitijos). O nupliekė nepelnytai ir, deja, pasalūniškai. Tiesioginiame eteryje nesidrovėdamas paleido žinią, kad brolijos vadovas jau anksčiau uždraudė šiam žemaičiui kažkur dalyvauti. Drąsiai atversdamas kortas visiems. Kaip čia su meile artimam? O juk jei žemaitis brolijos narys daro ne taip, tai Tu jį, savo brolį, sudrausk taip kaip pridera – prie keturių akių. Tik kažin ar žemaitį reikia apskritai barti. Tose nuostabiose, rytais paslaptinguose ūkuose paskendusiose, žemėse dar labai daug tikrosios gyvybės ir blaivios nuovokos. Žemaitija, apskritai, kaip galinčia kažką į gera pakeisti Tėvynėje, jau seniai įsitikinau.
Žemaitija, apskritai, kaip galinčia kažką į gera pakeisti Tėvynėje, jau seniai įsitikinau.
Tiesa, pasisakydamas pašnekovas dar ragina visus krikščionius atsiriboti ir nemarširuoti. Labai madinga dabar nuo visko atsiriboti. Lai projektėliai vyksta, o mes privalome ramiai pasėdėti. Pageidautina – „ant nusiraminimo kėdutės“. Rankytes, kaip darželinukai, susidedame ant keliukų ir tyliai, ramiai sėdime. Nes juk nieko neišmanome. O, va, dėdės ir tetos geriau žino. Juk gero nori. Leiskime viskam įvykti. Ir, šiukštu, privalome jokiais būdais netriukšmauti!
Na, sakyčiau, su tais susirūpinusiu veidu teikiamais paraginimais reikėtų būti gerokai santūresniems.
Beje, atsiribojantysis tekstą, kaip ir pridera, pagardina labai moderniomis, nomenklatūrinėmis tapusiomis klišėmis – pasikartojančiu frazių apie neapykantos kalbą bei smurtą kaišiojimu ir įpynimu. Čia pat neatsargiai girdamas labai gudrų politikų pseudo atsitraukimo planą (laikinos strategijos dalis), suprasdamas ar ne – netiesiogiai propaguoja Stambulo konferencijos ir kitas mainstrymines idėjas. Tekste didžiai lenkdamasis džiaugiasi sumaniais valdžios žmonėmis. Tokia real politik – judant sutartos suvalstybintos katalikiškos pozicijos link.
Atsimenate Oskarą laimėjusį 1986 metų filmą „Misija“, žinomą ne tik dėl savo siužeto, bet ir dėl Ennio Moriccone (Enijaus Morikonės) muzikos? Ten tėvas Gabrielius kovoja prieš brutalią realpolitik jėgą maldos keliu, bet atsivertėlis Rodrigo už Ttikėjimą kovoja ginklu. Žūsta abu. Tačiau abu jie daug labiau gyvesni už tuos XVIII amžiaus real politik veikėjus.
Reikalavimai ir gailestingumas niekaip nedera.
Dabar labai madinga reikalauti gailestingumo, juo manipuliuoti, kristi apimtiems apsimestinės bejėgystės, reikalauti „neteisti kitų“ (kas būtų visiškai teisinga, jei tai nebūtų reikalavimas pateisinti blogas praktikas), o kartais šiuo „pareikalautu gailestingumu“ tiesiog daužoma kitaip manantiems per galvą.
Ir visgi vertėtų apmąstyti apie tai kaip Šventoji Faustina matė Dievo gailestingumą.
Sesuo Faustina kviečia besąlygiškam pasitikėjimui Dievo gailestingumu. Reikalavimai ir gailestingumas niekaip nedera.