Du politikai praėjusią savaitę po įvykusio fiasco aiškina, kad „čia provokacija“ ir būtina „žiūrėti kontekstą“. Įdomu, kad tai sako vienas prikalbėjęs, o kitas – jo partijos pirmininkas. Kitaip tariant, dengiantysis (rusiškai – pakravytelius). Taip bandydami paaiškinti, kad kai kalbi atsipūtęs esant provokacijai, tai tarsi laikytum čiuriką – niekas nesiskaito. Kitaip tariant, saugiai pasislėpęs gali varyti, ką nori, o jei prišneki neapdairiai, jau kaltas provokatorius. Deja, ne. Prikalbėjimų ir išsakytų minčių jau niekas nepakeis.
Puikiai žinome, kas Šventajame Rašte yra pasakyta – niekas žmogaus nesuteršia, kas į jį įeina, tik kas iš jo išeina. Priešnuodis prieš visas tolimesnes interpretacijas. Provokacija ar ne provokacija – nesvarbu, čia įeinantysis dėmuo. Išeinantysis dėmuo – tai, ką pasakai ar padarai.
O pasakė politikas šnekorius daug. Ir atspindėjo ne vieno savo nuomonę. Vietoje to, kad atsiprašytų, ieško bjaurių „aplinkos kaltumo“ įrodymų. Baltais siūlais tos pasiteisinimo istorijos daigstytos. Dar daugiau – tas prikalbėjęs ponas net akiplėšiškai ir bjauriai tvirtina besididžiuojantis savo pasisakymu, esą yra svarbus Kremliui. Aš Kremliui svarbus jokiomis aplinkybėmis būti nenorėčiau ir tokia sėkme nesididžiuočiau.
Kas vyksta toliau. Paprastai už tokias šnekas, jei nepriklausai meinstryminei jėgai, žiniasklaidoje esi sumalamas į miltus. O ką matome čia? Gi matome tylą – gerą bylą. Viskas ir čia aišku. Blogai, jei nepriklausai. Daug žmonių nepriklauso. Ir yra suklasifikuoti į mano jau minėtus runkelius, vatnykus, marširuotojus ir kitokius menkystas.
Jau net kunigai ir vyskupai tapo bendriniu žemo išsilavinimo ir reakcingumo simboliu. Sakote, ne? O jei europarlamentaras taip teškia? Taip, iš tiesų, su tais juodaskverniais bėda. Neužkiši jų. Ir ypač tokių kaip Tamkevičius, Grigas ar Vaineikis. Yra ir kitų. Daug. O kaišyti bando ypač politikai, prisistatantys dorais ir giliai tikinčiais. Tik vis agresyvesne retorika.
Taip, iš tiesų, su tais juodaskverniais bėda. Neužkiši jų. Ir ypač tokių kaip Tamkevičius, Grigas ar Vaineikis.
Jau seniai girdžiu iš ramių žmonių, kad ateina sunkus metas. Vis galvojau, kad truputį reikia būti įsitempusiu, kad taip manytum. Dabar, matydamas, kas ateina į Europos Sąjungos ir Lietuvos teisėkūros bei teisėsaugos institucijas, galvoju, kad laiko bus sunkaus. Tačiau – nebijokite. Įkvepia Jono Pauliaus II-ojo pavyzdys ir kiti.
Kai bus labai neramu, prisiminkite dar vieną – Susaną iš Šventojo Rašto Danielio knygos. Kaip profesoriaus prelato A. Rubšio įžangoje rašoma, ši knyga nepriskiriama prie pranašiškų raštų, bet yra perdėm savita raštija – apokaliptinė, t. y. apreiškimo. Ten kaip tik apie nedorus seniūnus ir pasitikėjimą Viešpačiu. Kas galite, paskaitykite Danielio knygą. Pasakojimą apie Susaną. Tikrai verta, įtemptas siužetas. Agatos Kristi stiliuje. Kriminalistikos etiudas. Ir tik du puslapiai.
vienas vienintelis Danielio klausimas it tikro kriminalisto – tai po kuriuo medžiu? – sugriovė visą melo konstruktyvą.
Tiems, kas negali – trumpai. Susana, kaip Danielio knygoje rašoma, buvo didelio grožio ir dievobaiminga moteris. Jos tėvai, būdami pamaldūs, buvo išauklėję savo dukterį pagal Mozės Įstatymą. Kartą du nedori teisėjai panoro palenkti ją savo valiai, pagrasinę priešingu atveju pasakysiantys, kad ji po medžiu svetimavo. Susana atsisakė nusidėti Viešpaties akyse, ir nedaug trūko, kad būtų pralietas nekaltas jos kraujas. Tačiau vienas vienintelis Danielio klausimas it tikro kriminalisto – tai po kuriuo medžiu? – sugriovė visą melo konstruktyvą.
Krikščionims ir bendrai lanksčios sąžinės neturintiems ateina sunkūs laikai. Bet, kaip išmintingi žmonės sako, ir tai praeis.
