Valdantieji sutartinai puola Prezidentą. Sutartinai. It Baskervilių šunes. Atidirbę metodikas. Žiniasklaidoje – tiesiog agresyviai, o savo koridoriuose šlykščiai žemindami ir pravardžiuodami „aukštas ir gražus“. Šiaip eilinis vyras, bet kai nekenti ir pavydi (nes esi kreivas, šleivas ir kuprotas, o nori būti dendis), randi taiklių savo jausmo atspindžių, auto – verbalizacijų. Bet kaip vaikystėje sakydavome – kas ant kito sako, ant savęs pasisako.
Dar nebūdami valdžioje dabartiniai „intelektualai“ metodiškai ir begėdiškai puolė valdančiuosius. Kaip pasamdyti – su agresyvia retorika. Tuo metu dar naiviai tikėjau savo išmylėtos partijos teisumu. Tik labai neskaniai atrodė ta retorika. Sakiau, kad tokia jau ta debatų kultūra. Atgrasi. Matyt mokykloje taip mokina. Mokytojai sako, kad taip nemokina. Tiesiog dvasios ligos partiją kamuoja. Aišku, kad tokia pjudymo retorika duoda vaisių. Tauta įsidirgina ir pradeda blaškytis. Jei tai bent būtų piktų aštriadančių prasčiokų metodika, bet ypač keista, kad ją naudoja intelektualus atstovaujanti jėga. Begėdiškas ginklas. Ginklas prieš Lietuvą.
2008 metais prie vyriausybės vairo stojęs premjeras man buvo stoiškumo pavyzdys per 2008 metų krizę. Vertinau. Iki 2021 metų gegužės, kol šis politikas pradėjo keistas perspektyvas braižyti. Dabar jas manau esant patologiškai ir, matyt, beviltiškai kreivas. Dar daugiau – bodžiuosi tokia šio žmogaus retorika. Kažkoks puvinys galvoje įsimetęs, o iš burnos virsta pyktis ir dvokas. Skaudžiai ir begėdiškai geldamas šis ponas tvirtina, esą Prezidento kalba trafaretinė, kurią visi pamirš po trijų dienų. O meniškumui pagrįsti teškia kaip minties galiūnas: „Kai nelabai ko tikiesi, tai nelabai ko ir trūksta“.
Gal pamirštų. Bet dabar nepamirš. Aš nepamiršiu. Perfrazuojant klasikus – aš piktas, ir mano atmintis labai gera.
Kitas, buvęs mūsų šalies ambasadorius JAV, iš šio partinio debesėlio, pakilęs į puikybės padebesius, neapdariai „prasileidžia“ čiulbėdamas visiems kas pakalbina. Apdujęs nuo efektingo savo pasisakymo svaigulio Prezidentą išvadina „simboliniu“ ir taip jį „deda į vietą“. O, kaip įprasta nusikaltėlių pasaulyje, savo pareiškimą sustiprina, kad ir viena iš ano grupuotės vedlių (familiariai sakydamas – Ingrida) taip mano kaip jis. Čia ir tą familiariai pristatomą Ingridą „deda į atitinkamą vietą“. Na tikras atamanas. Aš p. Ingridos vietoje su šiuo čiulbuonėliu kietai pasikalbėčiau. Išdrąsėję šnekorėliai. Ir vėl suprantama – apmaudu juk – niekam iš šios politinės jėgos taip ir neteko pasiekti tos „simbolinio“ Prezidento kėdutės. O kaip norėtųsi, vienok, ten pasėdėti. Raumenukai skysti. Tik triukšmauti, o jei naikinti – tai patyliukais.
Tauta nuo 1990-ųjų taip niekada ir nesodinta prie bendro stalo.
Visame šiame kontekste susitinkame šį savaitgalį su gimine per Devintines atokiame, bet labai gražiame Lietuvos miestelyje (prasčiokų teritorijoje, ne intelektualų, kaip dabar segreguotų į kosmosą išskridęs Tautos elitas). Gal ir partinio elito užmirštas miestelis, bet tai viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, savo laiku Magdeburgo miestas. Kaimas kaimu, o ten per šias Devintines septyni vaikai po pasiruošimo prieina pirmosios Šventosios Komunijos. Šiandien tai ir didmiesčio – megapolio masteliais skaičius labai geras ar net įspūdingas. O tuo labiau „pragerto kaimo“, kaip dabar apie kaimus byloja minėtieji ponai ir jų klika, masteliais tai jau daug daugiau negu skaičius. Persikeli į kažką Tikro.
Tai štai tame Darsūniškyje po Devintinių šventės mano sesuo lyg tarp kitko klausia – kaip tau visame šiame kontekste atrodo Algirdas Mykolas Brazauskas? Sakau – kaip bebūtų keista, puikiai. Buvo Žmogus. Tiems, kas nežino – pas Zikaro našlę kaip nuomininkas praėjęs Nepriklausomos tarpukario Lietuvos valstybingumo mokyklą. Tuometinis Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas) studentas – statybininkas per Vasario 16-ąsias pasodintas prie stalo.
Kai tuo tarpu, gal keliais metais vėliau, garsus muzikantas Vilniaus konservatorijos Marksizmo lenininizmo katedroje dėstytojavimo pradžiamokslio mokėsi. Panašu, kad marksistinį pradžiamokslį muzikantas įsisavino gerai – kviečia Tautos reikalus spręsti įtakingiausius valstybės žmones „siauresniame ratelyje“ (nomenklatūriniais papročiais – centro komiteto politbiure). Katalikai seniai sakydavo, kad blogiausia per nepriklausomybę būdavo prie konservatorių valdžios. Galvojau, perlenkia. Panašu, kad ne.
Tauta nuo 1990-ųjų taip niekada ir nesodinta prie bendro stalo. Tik į išverstaskūrius, komunistines lervas, runkelius, o dabar į intelektualus ir kaimiečius skirstyta. Skirstiniai pagal išmylėtosios partijos kurpalių.
