Jėzuitų ordinas (taip suprantu, jei jį atstovauja lietuvis tėvas jėzuitas) ir Vilniaus Universiteto kapelionas kviečia visus balandžio 9 paklausyti James Martin. Pasiskaičiau – panašu įdomios, jei ne labai kontraversiškos, reputacijos paskaitininko.
Komunikacine prasme įdomiai sukomponuotas ir skelbimas: kamputyje prelegentas ir popiežius, kaip nihilobstat garantas, ir labai kryptingas kvietimo tekstas, vadinamoji anotacija. Komunikacine prasme – tobula. Jungsis daug tikinčiųjų – naivių avelių. Tik kas ten jas pasitiks. Tėvas jėzuitas lietuvis ir jo kolega iš užjūrių? Oi, ne tik. Tikrasis „didžėjus” šio žaidimo užkulisiuose yra kitas. Rimtesnis.
Kai mokiausi Kauno Saulės gimnazijoje matematikos, o tai buvo sustiprinta matematikos mokykla, patyrėme įvairių filosofinių pasivaikščiojimų po matematikos pasaulį. Puikiai žinome, kad trikampio kampų suma lygi 180 laipsnių. Tai Euklido geometrija. Tačiau yra ir kitokia geometrija. Rymano (sferinė) arba Lobačevskio (hiperbolinė) geometrijoje trikampio kampų suma ne 180 laipsnių. Daugiau arba mažiau, bet ne 180.
Mokykloje, o vėliau ir universitete, kai per atsiskaitymus dėstytojams bandydavau „prakišti“ įdomybes – jie sakydavo, kad pradžioje dera išmokti klasiką, kad galėtum gerai ir tinkamai improvizuoti. Net animaciniame filme „La troškinys“ sakoma, kad improvizuoti kulinarijoje – šefo darbas.
Norisi besijungiančiųjų šį penktadienį į paskaitą paklausti, ar jie klasikinę „euklidinę“ tikėjimo matematiką jau taip gerai moka, kad taip drąsiai brenda į alternatyvias išgaubtas tikėjimo geometrijas?
Norisi besijungiančiųjų šį penktadienį į paskaitą paklausti, ar jie klasikinę „euklidinę“ tikėjimo matematiką jau taip gerai moka, kad taip drąsiai brenda į alternatyvias išgaubtas tikėjimo geometrijas? Kas tas sferas ir hiperboles „išlenkia ir gaubia“, teks kiekvienam apmąstyti ir atsakyti. Tik ar ne į Alisos veidrodžių karalystes tai nuves? Ir dar išgaubtas. Ir kokia ten bus geometrija. Bulgakovo mistinis užjūrio profesorius Wolandas. Ir Getė Wolandą vieną kartą mini. Ar ne Wolando geometrija bus penktadienį pristatoma?
Dar apie sferas. Mėgstu ir aš „nukirtinėti kampus“. Kartais tai visai logiška, jei jokio moralinio pažeidimo nėra. Kartais, kai darau kažką ne taip – labai norisi gaubti tieses taip, kaip man reikia, pritaikant jų išgaubimą prie situacijos. Tačiau savo karčia patirtimi galiu drąsiai teigti, kad ir kaip tuo momentu apsimoka gaubti sferas ar iš tiesių daryti hiperboles, kad ir kaip tai naudinga tuo momentu, atokiame periode tai ne tik laimės neatneša, tačiau tai po truputį neša beviltišką nusivylimą viskuo. Blogai, jei Tavęs niekas nestabdo. Atrodo visi „gaubimo bizniai“ eina kaip iš pypkės, o laimės nėra. Beviltiškai nėra.
Eiti tiese – sunku. Bet pabaigoje labai gera. Atsimenu tokią smulkmeną (oi kaip gerai ją atsimenu): 11 klasėje dalyvavau Ateitininkų moksleivių akademijoje Anykščiuose, tuometiniame Anykščių „Šilelyje“. Pagrindiniai ar bent jau dominuojantys organizatoriai buvo tėvai jėzuitai. Pagal amžiaus grupę buvau „gandras“, o mano fiancée, būsima žmona, pagal amžiaus grupę – „zuikis“. Įpusėjus akademijai „zuikiai“ ėjo į žygį prie Puntuko. Galvojau ir aš paėjėti kartu. Kur tau! „Zuikių“ vadovai leido. „Gandrų“ – tai yra mano – neleido. Teko paklusti. Bet kaip pikta buvo. Ūūūūūū. Tačiau po kelių valandų – taip pikta jau nebuvo. O atsisveikinimas su neleidusiu eiti vadovu buvo nuostabus ir apibūdinamas vienu žodžiu – tėviškas. Tas vadovas ir dabar vaikšto aiškiais ir tiesiais keliais. O aš gavau pamoką, kurią, tiesa, pagal savo „lankstų būdą“ mokausi vėl ir vėl.
Po labai įdomias pievas braido dabar tėvai jėzuitai. Anksčiau buvo kitaip.
Šis tekstas apmąstymui. Prieš kažkur jungiantis.
