Prof. dr. Andrius Macas. Drąsa – tai ilgiau užtrukusi baimė

Kažkada, jau įsibėgėjant mano profesinei karjerai, kokiais 2007 metais, budėdamas Neurochirurgijos anesteziologijos skyriuje gavau žinią, kad bus atliekama organų paėmimo operacija pacientui, kuriam nustatyta smegenų mirtis. Kadangi tuo metu tinkamų recipientų pagal būtinuosius suderinamumus, kuriems Lietuvoje galėtume atlikti transplantacijas neturėjome, organus pagal Eurotransplanto programą Lietuva numatė perduoti Europos centrams.

Atsimenu, tąkart į Lietuvą skriejo reaktyvinis „džetas“ su Vokietijos transplantologų komanda. Įspūdis begalinis. Mes dar tik Mi-8 teturėjome. O čia visas laineris paskirtas tokiam besąlygiškai kilniam tikslui. Jiems atvykus – buvo atvežtas pacientas į operacinę. Chirurgai jau buvo pasiruošę – persirengę ir nusiprausę.

Pacientą perkeliant staiga sustojo širdis. Akimirksniu mano galvoje prabėgo neviltis – o, Dieve, jie, visa komanda, atskrido iš už 2 tūkstančių kilometrų ir viskas baigėsi. Va taip – ėmė ir baigėsi. Akimirka. Visi stovi ir žiūri į mane. Žinome, kad smegenų mirties atveju medikamentai jau neveikia širdies dažnio. Kaip ir nieko nebelieka. Tik konstatuoti, kad viskas.

Tuo metu dar neturėjome neplakančios širdies donorystės programos, tad išeities kaip ir apčiuopiamos nebuvo. Tačiau tą sekundę prasisuko mintis – pakeisti mirštančio paciento galvos padėtį – ją pabandyti prilenkti. Suveikė. Atsirado retas, bet visgi pulsas. Vokietis, garbus chirurgas ramiai pasakė: „Calm anaesthetist” (angl. ramus anesteziologas). Ir, daugiau nieko nesakęs, ėmėsi to, kas priklauso. Mikliai ir operatyviai. Viskas jiems sekėsi taip, kaip numatyta. Kai pagalvoju – kur ten ramus! Tiesiog momentas neišsprūdus blaškymuisi ir kokiam nors mostagavimuisi. Realiai tai buvo kiek ilgiau užtrukusi baimė.

Su didele pagarba žvelgiu į 13 vyrų ir moterų (beje, tai Marijos skaičius – stebėkite ženklus) iš to aisbergų kraštan atplaukusio „Titaniko“, kurie išdrįso kreiptis dėl partnerystės reikalų svarstymo referendumo keliu. Žinant partijos „aparato“ nuostatas ir iš karto perauklėjimui, o kartu ir pasmerkimui myriop, išvarytą sunkiąją artileriją (tokią liūdnai apgailėtiną, briuseliniais taukais teptą), vėlesnį milžino molinėmis kojomis prezidiumo nurodymą – sveikam žmogui baimės turėtų būti daug.

Dalis iš šių vyrų ir moterų – žinomi profesoriai, garbūs žmonės, kurių jau niekuo nepagąsdinsi. Jie tik sąžinę švarią išlaikė. Visgi daliai šio tryliktuko – tai šeimos išmaitinimo klausimas. Tačiau nieko – su ramumu viskas bus įveikta. Tas tryliktukas (o per balsavimą – ir daugiau) jau ne „Titaniko“ orkestras, nyrantis į pražūtį su visu laivu. Sąžinė rami, ir viskas bus gerai. Panašu, kad laikas lipti į kitą laivą. Iš šio jau aižėjančio konstrukto nieko nebebus.

Tiesa, kaip Vinstonas Čerčilis sakė – dabar tai ne pabaiga, tai net ne pabaigos pradžia, tai galbūt pradžios pabaiga. Laukia ilgas kelias.

Atsimenate, Jonas Paulius II 1978 m. sakė: „Nebijokite!“ Pirmosios jo kalbos žodžiai: „Nebijokite! Atverkite plačiai, atlapokite vartus Kristui. Atverkite jo gelbėjančiai galiai valstybių sienas, ekonomines ir politines sistemas.”

Tad nepamirškite: drąsa – tai ilgiau užtrukusi baimė.

7 KOMENTARAI

Būtume dėkingi, jei mus paremtumėte
Exit mobile version