Prieš kurį laiką polemizuodamas dėl Sinodo rašiau, kad Katalikų Bažnyčia neserga klerikalizmu arba jai jis prikergiamas. Tuo nuoširdžiai tikiu ir toliau.
O, bet, tačiau. Visgi, Lietuvoje nutinka ir kitokių atvejų, kurie mums katalikams garbės nedaro. Būtų gerai nuo tokių vertelgų mūsų Bažnyčiai stačiai – „atsižegnoti“.
Tai štai vienos labai rimtos parapijos klebonas (staiga neatsimenu kurios, bet kas nori – ras) negalvodamas „ženijasi“ tuos, „kurie save vadina kanCervatoriais“. Taip, taip tuos pačius, kuriems viskas yra taip „kaip reikia“, kurie kaip hidra ryja / pardavinėja save (pavyzdžiui, periferija atsižegnoja nuo centro ir dėl to periferijai nieko nebūna). Žodžiu, paaiškėja, kad X klebonas (staiga neatsimenu kuris) su „tais, kurie save vadina kanCervatoriais“ sudera už 20, net ne už 30.
Mano draugai, nepraktikuojantys, tačiau krikštyti ir turintys gerus, krikščioniškus giroskopus (giroskopas – prietaisas su laisva ašimi, visada išlaikantis pusiausvyrą ir skirtas nustatyti pusiausvyrai) sako, kad čia kažkas ne taip. Aš ginu ir sakau, kad čia kiršintojas jų lūpomis kalba. O, bet, tačiau. Vis sunkiau man įrodyti, kad su tais sidabriniais pas mus viskas tvarkoje.
Liūdna. Ne dėl merkantilinių pardavimų. Liūdna, kad periferija spekuliuoja dvasinėmis vertybėmis. Spekuliacija dvasinėmis – sostinės prerogatyva ir paprotinė teisė.
Kaip liūdna, kad vieni spekuliuoja su progresyviais, kiti spekuliuoja už „20“, net ne už „30“. Kas lieka?
Katakombos?
Žinote kas liūdniausia? Kad mes – visų pirma tai taikau sau – tikintieji apgaudinėjame tuo tikrai dorus netikinčiuosius turinčius instaliuotus krikščioniškus giroskopus. Ir vargas bus mums – tai kartai.
