Šis tekstas yra VU TSPMI prof. A. Jokubaičio paskaita skaityta Ateitininkų federacijos, Laisvos visuomenės instituto ir Krikščionių profsąjungos organizuotame akademiniame Rudens studijų savaitgalyje jaunimui: „Kaip nesugriauti Lietuvos?“
Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina teigė, kad modernioji Lietuva – inteligentijos kūrinys. Ji prasidėjo nuo „tėvų kūrėjų“. Tada viskas buvo inteligentijos rankose. Tačiau šiandien susiduriama su priešinga tendencija. Pavyzdžiui, universitetas dabar visiškai pataikauja visuomenės skoniui. XIX-XX a. inteligentai įtikino, kad jais gali būti paprasti žmonės, kad ir jie gali siekti aukštesnio išsilavinimo, ugdytis, tapti dvasios aristokratais. Dažnai jais ir tapdavo valstiečių vaikai. Šiandien skaityti ir rašyti moka visi, bet neliko inteligentų kaip visuomenės sluoksnio ir jų gyvenimo tikslo bei misijos. Dabar inteligento sąvoką keičia intelektualo sąvoka.
Kas buvo inteligentas, moderniosios Lietuvos kūrėjas? Kodėl jis traukiasi iš mūsų gyvenimo? Dabartiniuose universitetuose studijuoja daug studentų, tačiau jie nesiruošia būti inteligentais, nes turi kur kas labiau biurgeriškų svajonių. Taip pat ir svajojantys būti mokslininkais nebus inteligentai. Šiandien universitetai gamina mokslinę produkciją. O aš visada galvodavau, kad mes ją kuriame. Patyriau kultūrinį šoką, kai Vilniaus kunigų seminarijoje įvedė politinę filosofiją ir tapau dėstytoju.
Dvasios ugdymas yra visai kas kita, negu ruošimas būti profesoriais. Studentai žino, kad bus priversti gyventi funkcionalizmo pasaulyje, todėl jų išsilavinimas yra nukreiptas į prisitaikymą prie pasaulio. Studentai nepakartojami, nes dėstytojus vadina dėstytuvais – tai tobulai pagauta kalba. Ir anksčiau taip buvo, kaip Maironis rašė savo moksladraugiams, bet seniau inteligentai turėjo laisvės ir laisvųjų menų supratimą. Artes liberales – paskutinis reliktas, pasitraukęs su senaisiais inteligentais. O juk laisvieji menai ir kuria išsivadavimą iš funkcionalistinio pasaulio.
Inteligentas nėra vien tas, kuris perduoda informaciją, bet moka daryti dalykus neverčiamas būtinybės – jis gali laisvu laiku skaityti R. Dekartą ar Šv. Augustiną, jis nėra liberalas, nuolat postringaujantis apie liberalizmą, mokantis tik kelias dogmas ir taip manąs pakeisiantis pasaulį. Inteligentui pasaulio pažinimas nesusiveda į techniką, į metodus. Jis supranta, kad kultūra negali būti redukuojama į mokslą. Kultūra reiškia kultūrą. Inteligentas nenori, kad viskas pavirstų tik informacija ir kad jos perdavimas būtų lygus pasaulio pažinimui. Dabar dažnai yra klausiama, o kam to reikia? To reikia laisvei, kuri nėra Laisvės partija, – tam, kad išsivaduotume iš kasdienių konvencijų, nusistovėjusių dogmų ir pragmatinių interesų.
Laisvės neduoda universitetai, kuriems žinojimas yra prekė ir kurie neturi ryšių su žmogaus dvasiniais poreikiais. Vakaruose tai jau – neišvengiama realybė. Universitetai tapo pragmatiški, materialūs. Kai mokslai lieka be religijos, jie gadina žmogų. Taip sakydavo XVIII a. filosofai. Ž. Ž. Ruso rašė, kad yra daug menininkų, muzikantų, bet nebėra piliečių. Dabar lietuvis yra vartotojas, jis papildomai nenori prisiimti dar ir naštos būti piliečiu. Tai krikščioniškos, platoniškos žmogaus sampratos atsisakymo padarinys. Žmogus ugdomas be sampratos, kas yra žmogus. Krikščioniui viskas aišku: yra Dievo Sūnus, tad stenkitės būti panašūs. Švietimo projektuose rašoma apie institucijas, bet nieko – apie žmogų.
Sudėtingiausia yra tai, kad mokslai moko viską vertinti nuasmenintai, nešališkai. Tai ruošimas demokratinei visuomenei. Kai perkeliam į politiką mokslinį mąstymą, jis virsta atsidavimo tautai atmetimu. Dabar esame mokomi apie viską mąstyti matematiškai. Jei save siejam su lietuvių tauta, esam šališki, turim pareigas Lietuvai. Ją sugriauti nesudėtinga, nes ji laikosi piliečių mintyse, bet kuo daugiau nešališkumo, tuo mažiau Lietuvos. Jei kas XIX a. būtų pasvajoję apie tiek universitetų ir, įsivaizduokit, gautų mokslą ir dėl to nebejaustų ryšio su tėvyne…
Be tautininkiškumo nebūtų tarptautininkiškumo. Dabar vis dažniau dingsta supratimas apie moralę, atsidavimas bendruomenei, kuris yra moralinio tapatumo dalis. Manoma, kad moralinis individualizmas gali peržengti bet kokią bendruomenę, bet tai yra fikcija – niekas nėra tik individas, kiekvienas turi šeimą, tikėjimą. Jei matome tik konkuruojančius individų interesus, mums gresia išnykimas. Jei norime save suprasti kaip moralės subjektus, tai autonomija nuo valstybės negalima.
Taip jau atsitiko, kad esat lietuviai. O šiuo metu Lietuvos valstybės teisė pernelyg dažnai yra išvedama iš nusižiūrėtų užsienio normų, o ne konkrečios Lietuvos visuomenės gyvenimo tvarkos. Taip normos yra išvedamos iš kitų normų. Teisė kuriama ne iš žmonių įsitikimų, tarsi pas mus nebūtų jokio normalumo, iš kurio galima išvesti normas. Tokiu būdu tvarką pradeda kurti importuotos normos – pati šalis jų nebeformuoja. Taip susiduriama su paradoksu – nuo konkrečios kultūros atsieta teisės norma. Taigi abstrakčios Europos Sąjungos normos iškyla virš individualaus Lietuvos atvejo.
Lietuvos žmonės turėjo tam tikrą šeimos supratimą, bet dabar į jį nekreipiama dėmesio, dabar egzistuoja ne Lietuvoje suformuotos teisės normos. Tai prasilenkia su demokratija. Kas yra šeima – atsakant į šį klausimą, nebežiūrima į konkretų šios institucijos supratimą, bet būtinai surandama importuota norma. Vadovaujamės copy paste principu. Lietuvos žmonių tvarkos supratimą dabar keičia teisės tvarka. Visa teisė suvedama į normas. Kuo labiau didėja kosmopolitinio normatyvizmo įtaka, tuo mažiau reikalinga darosi Lietuva. Tad rimtesnis klausimas – kaip suderinti tai, kas visuotina ir konkretu? Europos Sąjunga čia turi didelių problemų.
šiuo metu Lietuvos valstybės teisė pernelyg dažnai yra išvedama iš nusižiūrėtų užsienio normų, o ne konkrečios Lietuvos visuomenės gyvenimo tvarkos.
Kristus yra Dievas ir konkretus žmogus – tai etalonas, kaip suderinti konkretumą ir visuotinumą. Tačiau piliečių galvose dažnai nelieka jokios prigimtinės normos. Nelieka konkrečios visuomenės tvarkos, todėl galima įvedinėti bet kokią normą ir ją padaryti galutinę. Toks teisinis normatyvizmas išlaisvina iš normos, kuri vadinasi Lietuva. Valstybė pradedama suvokti kaip mechanizmas. Moralė, religija ir filosofija yra laikomos privačiu reikalu, kuris neturi daryti įtakos teisingumui.
Todėl inteligentijos nuosmukis susijęs su katalikybės pasitraukimu į visuomenės pakraštį. Miesčionių visuomenėse įsigali pinigų valdžia. Bažnyčia tam priešinasi, nes siekia to paties, ko siekė ir inteligentai. Tuo tarpu mokslininkai vis labiau tampa turistais savo tėvynėje, stebi procesus iš šalies, tarsi nevertina, kad nebūtų per didelio prisirišimo prie Lietuvos. Smalsumas yra kosmopolitiškas, o mokslas vertinamas finansine sėkme, tad inteligentai paverčiami ekonominio intereso tarnais ir pinigų pagalba įtraukiami į naują kultūros industriją. Kultūra jau yra ne dvasios ugdytoja, bet pramonė. Net kūrybinė inteligentija pradeda veikti galvodama apie finansinę sėkmę. Valstybė į juos žiūri kaip į žmogiškąjį kapitalą. Todėl patriotizmas nesunkiai paverčiamas pajuokos objektu, nes jis suvokiamas kaip atgyvenęs dalykas. Patriotizmo kritika yra ne patriotizmo kritika, už jos yra ištikimybės suvokimo krizė.
Dekartas negali išvesti „mes“. Jam vienintelis neabejotinas dalykas yra abejojantis subjektas. Europos sąjunga yra partikuliari. Ant jos pečių krenta laikinumas, ji nėra pranašesnė nei tautinės valstybės. Universalumas nėra beribis. Todėl šiandien inteligentai gali ne tik sukurti valstybę, bet ir ją sugriauti: jie gali ne tik tarnauti nacionaliniams interesams, bet ir virsti viską naikinančiais skepticizmo kūrėjais. Anksčiau Lietuva turėjo intelektualinį gyvenimą, kai „raidžių žmonės“, mokantys kalbėti mokslo kalba, kalbėjosi su piliečiais paprasta kalba.
Dabar mokslininkai rašo tik tai, už ką moka, į žurnalus, kurių neskaito visuomenė, ypač į užsienio žurnalus, kad tik užsitikrintų sau karjerą. Dabar jie neklauso vienas kito, nesusikalba tarpusavyje. Inteligentiją pakeitė viešoji nuomonė, kuri tapo politine ir ekonomine jėga. Pagal Lietuvos Respublikos konstituciją suverenas yra tauta, bet iš tiesų ji yra viešoji nuomonė. Pasaulietiniai inteligentai norėjo, kad viską valdytų protas – Apšvietos idealas – išsivadavęs iš prietarų, bet taip neatsitiko. Šiandien inteligentus keičia manipuliacijos specialistai, ne Platonas, Aristotelis ir Augustinas šiandien atstovauja protą.
Po Sąjūdžio pergalės su lietuvių inteligentais atsitiko tai, kas nutinka su visais žengiančiais priekyje – jie atsidūrė visuomenės paraštėse – revoliucija ir vėl suvalgė savo vaikus. Dalis jų sako, kad to ir norėjo, kas yra dabar, bet skirtumas jaučiasi. Šiandien vis labiau lieka tik asmens interesai, racionalus egoizmas, dabar jau tapęs iracionaliu. Šis egoizmas prasilenkia su Krikščionybe, prieš save matančia Kristų.
Apaštalas Petras teigė: „Verčiau šventai sergėkite savo širdyse Viešpatį Kristų visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį (1 Pt, 3, 15).“ Anksčiau ši nuostata net universiteto nebaigusį žmogų padarydavo inteligentu. Inteligentas supranta, kad duoti yra svarbiau negu gauti; kad kartais atsisakant savęs galima išgelbėti kitus. Tai paprasta prieš save matant Kristų, bet dabartinė viešoji nuomonė nenori tokių inteligentų, reikalaujama, kad jie gyventų kaip netikintys. Tad šiandien ir inteligentai, ir krikščionys nebėra toleruojami.
Po Sąjūdžio pergalės su lietuvių inteligentais atsitiko tai, kas nutinka su visais žengiančiais priekyje – jie atsidūrė visuomenės paraštėse – revoliucija ir vėl suvalgė savo vaikus.
Net N. Makiavelis sakė, kad jei krikščionys būtų geri, jis būtų nieko prieš. Bet kuri protinga valstybė tai turėtų suprasti, nes tai viena iš jos išlikimo sąlygų. Dabartinė viešoji nuomonė pjauna šaką, ant kurios visi sėdime. Niekas neturi geresnio recepto išsaugoti Lietuvai negu tie, kurie saugo krikščioniškąsias bendruomenes.
Inteligentas supranta, kad buvimas inteligentu nėra svarbiausias dalykas, jis turi distanciją laikino gyvenimo atžvilgiu, suvokia, koks silpnas ir pažeidžiamas jis yra. Inteligencija tam ir reikalinga, kad kovotumėm su savo silpnybėm. Taip pat šiuolaikiniam pasauly sunku įsivaizduoti santuokos ištikimybę, bet jauni žmonės to nori – tai leidžia sukurti šviesuomenę – panašiai ir su noru būti inteligentu. Su Lietuva ir inteligentija tas pats – patriotizmas yra ištikimybė – tačiau ne aklas, dažnai kupinas prieštaravimų. Ištikimybė reikalauja intelekto. Inteligentas myli tėvynę nežemindamas kitų tautų, nebijo to, kas svetima. Jis nesigėdija tapatintis su Krikščionybe – tai jį skiria nuo pasaulietinio inteligento.
Inteligento misija – žodžiais ir veiksmais rodyti žmogaus priedermių taurumą, nesavanaudiškai daryti gera, kaip tai daro Dievas. Vasario 16-osios aktą pasirašė keturi kunigai, kiti buvo katalikai, vienas protestantas. Visi žinojo, kad žmogaus siela gali kopti aukščiau. Lietuvą sukūrė katalikai inteligentai, bet dabar ją valdo katalikybei nepalanki viešoji nuomonė savo ištakomis siekianti Prancūzijos revoliuciją. Šiandien norima ištrinti skirtumus tarp tautų. Norima, kad lietuviai taptų svečiais savo visuomenėje ir imigrantas net taptų pranašesniu už juos. Tai politiškai pavojingas įsitikinimas, nes žmonija nėra politinė sąvoka. Šiuo metu Jungtinių tautų neveiksnumas tai atspindi – tai tik formali institucija. Todėl kosmopolitizmas sėkmingai gali veikti tik atsižvelgdamas į partikuliarius dalykus. Todėl šiandien mes ir vėl iš naujo privalome išmokti derinti visuotinumą su konkretumu, europietiškumą su tautiškumu, tikėjimo principus su konkrečia socialine bei ekonomine tikrove.
