Spalio 1 d. šalia Romos esančiame rekolekcijų centre “Fraterna domus” prasidėjo vyskupų sinodo dalyvių rekolekcijos.
Rytmetinės maldos metu dvasinį impulsą davė ses. Maria Grazia Angelini OSB, raginusi įsiklausyti į dvasinius mūsų navigatorius, kurie neleis išklysti iš kelio. „Prisikėlęs Viešpats pirma apaštalų keliauja į Galilėją. Šiandieninis pasaulis yra mūsų „Galilėja“, kurioje pirm mūsų keliauja ir veikia Viešpats. Tad drąsos!“ – ragino vienuolė.
Pirmoje konferencijoje t. Timothy Peter Joseph Radcliffe OP pasidalino savo patirtimi: „Kai popiežius manęs paprašė vesti rekolekcijas, pirmiausia pasijutau labai pagerbtas, bet tuoj pat nusigandau. Juk aš vienuolis, kunigas ir dar vyras – kas gali būti šiandieniniame pasaulyje blogesnio?“
Prelegentas kalbėjo apie baimes, kurios gali suskaldyti Bažnyčią.
Pasaulyje yra daug baimių, kurias sukelia klimato kaita, skurdas ir kitos priežastys. Jėzus išvadavo mūsų širdis nuo baimės ir dovanojo pasitikėjimą. Viešpaties Jėzaus kelionę į Jeruzalę galėtume palyginti mūsų sinodinei kelionei. Apaštalai bijo kančios, todėl atkalbinėja Jėzų nuo šio užmanymo, tačiau Jėzus ryžtingai nukreipia žingsnius į Jeruzalę, nes per prisikėlimą įvyksta perkeitimas! Baimė keistis yra pagrindinis stabdys ir sinodinėje kelionėje.
Kad mokiniai nebijotų, Jėzus atidavė save jiems Eucharistijoje, kuri regimu būdu lydėtų mokinius jų misijoje. Sinodo viltis – Jėzus keliauja su mumis šioje kelionėje, tad nebijokime!
Sinodo viltis – Jėzus keliauja su mumis šioje kelionėje, tad nebijokime!
Antrojoje konferencijoje t. Thimothy pakvietė mąstyti apie namus: paukščiai turi lizdus, žvėrys urvus, o žmogus taip pat ilgisi namų, kuriuose būtų saugus ir maloniai priimtas. Negalime nepaminėti, kad pasaulyje yra milijonai benamių, miegančių gatvėse. Visuomenėje pastebima ir dvasinė benamystė, nes daugelis dar neatrado dvasinės atramos, neatrado tos terpės, kuri nušviestų visą gyvenimo egzistenciją.
Ant Taboro kalno apaštalas Petras norėjo statyti namus, įsikūnydamas Žodis pasistatė namus ne tik tarp mūsų, nes atėjo ir apsigyveno mumyse.
Krikščioniška tradicija Bažnyčią pristato kaip namus, po kurio skliautais kviečiamos visos tautos, visi žmonės. Dabarties Bažnyčią kankina esminis klausimas: kaip nuolat laikyti pravertas ir užeiti kviečiančias duris, o tuo pačiu – kaip neprarasti savo tapatybės? Jei duris užvertume, taptume sekta. Bažnyčios programa – būti visos žmonijos vienybės sakramentu!
Jėzus niekad nesirinko savo dieviškam statusui priderančių namų. Gimė šalia namų (tvarte), augo Nazarete (iš ten negali būti nieko gero), lankėsi tokiuose namuose (nusidėjėlių ir paleistuvių), kuriuos save gerbiantys žmonės aplenkdavo… Tokiu elgesiu Viešpats tikriausiai nori ir mums kažką pasakyti.
Daug kam gali atrodyti, kad Bažnyčios namai šiandien griaunami. Reikia pripažinti, kad įvairių rūšių piktnaudojimai tikrai pakenkė Bažnyčios namų „konstrukcijai“, tačiau jos tikrai nesugriovė, nes kertiniu akmeniu yra pats Viešpats Jėzus Kristus. Kai atsiranda žmonių, paliekančių Bažnyčią, saugiausias kelias likti su popiežiumi, likti su šv. Petru ir sakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime, tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“.
Dievas ir šiandien stato namus ten, kur mes net nedrįstume pagalvoti: kalėjimuose, tarp atstumtųjų ir nusidėjelių… Tai ženklas mums, kad ir regimieji Bažnyčios namai būtų atviri šiai tikrovei. Žemiškoji Bažnyčia veda link Dievo Karalystės – amžinųjų namų Danguje.
Sulaukę vidurdienio rekolekcijų dalyviai nuotoliniu būdu dalyvavo „Viešpaties angelo“ maldoje, išklausė popiežiaus Pranciškaus žodžio.
Popietinėje programoje rekolektantai turėjo įvadą į pokalbio Šventojoje Dvasioje metodiką, po kurio sekė darbas grupelėse, pasidalinimas maldos vaisiais.
Prieš šv. Mišias gan platų dvasinį įvadą padarė ses. Maria Grazia Angelina OSB. Pradėjusi nuo dienos šventosios – šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlės citatos apie Evangelijos pirmenybę visų kitų knygų atžvilgiu, ji atkreipė dėmesį į du sūnus iš sekmadienio Evangelijos. Viltis Bažnyčiai kyla iš to sūnaus, kuris pirmiausia pasakė „ne“, bet po to persigalvojo ir nuėjo darbuotis vynuogyne. Svarbu neatstumti nuo Bažnyčios tų, kurie ištaria kategorišką „ne“, bet leisti jiems augti iki tarnaujančio „taip“.
Sekmadienio Eucharistijai vadovavo vysk. Raymond Poisson iš Kanados. Homilijoje jis pasinaudojo vaizdu iš šeimos, kai tėvai moko kūdikius vaikščioti. Kūdikiai bando keltis ir eiti, nes žino, kad suklupimo atveju jie bus pagauti mylinčių tėvų rankų. Taip ir Viešpats Jėzus, plačiai ant kryžiaus išskėtęs rankas, yra pasiruošęs pakelti kiekvieną suklupusį.
Po šv. Mišių bendrystės vakarienėje rekolektantai dalinosi dvasiniais pirmosios rekolekcijų dienos vaisiais.
Galima paskaityti ar pasiklausyti meditacijų įrašų anglų kalba.
