Lygiai prieš tūkstantį metų buvo padėtas pirmasis Sen Mišelio (Mont Saint-Michel) abatijos bažnyčios, esančios Prancūzijos Normandijoje, akmuo. Paminklas, kurį poetas Viktoras Hugo pavadino „Vakarų Cheopsu”, nuo to laiko tapo vienu didžiausių Prancūzijos katalikiškosios tapatybės simbolių ir viena svarbiausių piligrimystės vietų pasaulyje, kurią kasmet aplanko daugiau kaip 3 mln. lankytojų.
Ši svarbi sukaktis, anot CNA straipsnio, paskatino daugybę iškilmių, kurios tęsis iki 2023 m. rudens.
Jame pasakojama, kad UNESCO pasaulio paveldo objektas, stovintis palyginti nederlingoje vietovėje, įsikūręs ant mažiau nei kilometro skersmens uolėtos salelės, apsuptas didžiulės smėlio lygumos, priklausomos nuo potvynių ir atoslūgių, atlaikė laiko išbandymą.
Iš tiesų šios maldos ir piligrimystės vietos istorija buvo tokia pat nestabili ir audringa kokia yra ir jos aplinka, sakoma pasakojime.
Jame atskleidžiama, kad nors dabartinė vienuolyno bažnyčia pastatyta 1023 m., teigiama, kad pirmoji bažnyčia, skirta šventajam Mykolui Arkangelui, buvo pastatyta jau 708 m. ant kalno, tuomet vadinto Mont-Tombe.
Pasak Apreiškimo, seniausio teksto, kuriame pranešama apie abatijos statybos kontekstą (parašyta maždaug XI a. pradžioje), šv. Aubertą, tuometinį Avranšo vyskupą, sapne tris kartus aplankė arkangelas ir nurodė jam pastatyti jo garbei šventovę šios vietos viršūnėje, „kad tas, kurio garbingas minėjimas buvo švenčiamas Mont Gargane [pirmoji didelė šventovė, skirta Celestino kariuomenės vadui, esanti Italijos Apulijos regione], būtų ne mažiau karštai švenčiamas viduryje jūros”.
Šventasis Aubertas ėmėsi statyti pirmąją maždaug šimto žmonių talpinančią bažnyčią, kuri buvo pašventinta 709 m. spalį ir pavadinta Mont-Saint-Michel-au-péril-de-la-Mer vardu. Prelatas joje paskyrė 12 kanauninkų, kurie buvo atsakingi už pamaldas ir vietinių piligrimų priėmimą.
Normandijos kunigaikščio Ričardo I, kuriam nepatiko prabangus kanauninkų gyvenimo būdas, nurodymu X a. kanauninkus pakeitė benediktinų vienuoliai.
1023 m. vienuoliai ėmėsi statyti šiandien žinomą vienuolyno bažnyčią, kurios pagrindą sudarė trys uoloje iškaltos kriptos ir buvusi koplyčia. Šis plataus užmojo projektas tapo lemiamu žingsniu tarptautinėje šios vietovės, kurioje stebuklų buvo gausu, nes piligrimų iš visos krikščionybės srautas vis didėjo, sklaidoje.
„Šis statinys yra tarsi Nojaus arka, pastatyta virš požemių”, – interviu laikraščiui „Le Devoir” sakė Sen Mišelio kalno gidas ir dėstytojas François Saint-Jamesas, pabrėždamas, kokio architektūrinio meistriškumo reikėjo šiam viduramžių projektui įgyvendinti.
„Tai buvo laikas, kai Prancūziją dengė baltas bažnyčių apsiaustas, kaip kartą rašė vienuolis iš Cluny. Reikia įsivaizduoti milžinišką šio darbo mastą. Granito blokai buvo išpjauti Chausey salose, už 34 kilometrų nuo čia. Buvo naudojamas Kano akmuo, minkštas, lengvas akmuo, kurį lengva raižyti. … Kai per Šimtametį karą romaninis ansamblis sugriuvo, jis buvo atstatytas puošniu gotikos stiliumi.”
Nors abatijos architektūros raida nenutrūkstamai tęsėsi iki pat XIX a., vienas aukščiausių jos taškų buvo XIII a. pastatyta „La Merveille” („Stebuklas”) – normaniškosios gotikos meno perlas. Jį sudaro du trijų lygių pastatai, paremti aukštais kontraforsais, su vienuolynu ir refektoriumi, 80 metrų aukštyje virš jūros lygio, po kuriais buvo pastatyta aludė, sandėlis ir svečių kambariai.
Šventovės šlovė ėmė smukti XVII a., kai karališkoji valdžia dalį vienuolyno pavertė kalėjimu. Revoliucijos metu centrinės valdžios užgrobtas vienuolynas tapo jakobinų terorui priešiškais laikomų kunigų sulaikymo centru.
XIX a. į istorinių paminklų sąrašą 1874 m. įtraukta vieta pamažu buvo sugrąžinta prie vienuolinio gyvenimo ir savo pirminio pašaukimo – šventovės. Išskirtinį abatijos siluetą dar labiau išryškino 1897 m. pastatytas neogotikinis bokštas, kurio viršūnėje iškilo paauksuota arkangelo statula.
