Rugpjūčio 9 ryte Prancūzijoje aptiktas nužudyto t. Olivier Maire kūnas. Jis priklausė Marijos draugijos kunigams, vadinamiems tėvais monfortiečiais. Žudikas pats pasidavė policijai. Įvertinus jo būklę, jis pasiųstas ne į areštinę, bet į psichiatrinę ligoninę. Tai tas pats žmogus, kuris 2020 m. liepą padegė Nanto miesto katedrą.
Nusikaltimas įvykdytas Saint-Laurent-sur-Sèvre miestelyje Vandėjos departamente Prancūzijos vakaruose, patenkančiame į Liusono vyskupijos teritoriją. Tai nedidelis, apie keturis tūkstančius gyventojų turintis miestelis, tačiau gerai žinomas tiems prancūzų ir kitų kraštų katalikams, kuriems artimas Ad Iesum per Mariam („Pas Jėzų per Mariją“) pamaldumas.
Saint-Laurent-sur-Sèvre yra šv. Liudviko Marijos Grinjono de Monforo (1673 – 1716) mirties ir palaidojimo vieta. Šis šventasis yra Traktato apie tikrąjį pamaldumą Šventajai Mergelei autorius. Saint-Laurent-sur-Sèvre miestelis yra trijų atskirų kongregacijų, puoselėjančių šį pamaldumą, iš kurio ir šv. Jonas Paulius II perėmė savo šūkį Totus tuus, centrinė būstinė. Nužudytasis t. Olivier Maire gyveno vienoje iš Marijos draugijos būstinių ir pastaruoju laiku tarnavo kaip provincijos vyresnysis. Mirties akimirką jam buvo 61 metai.
Užpuoliko vardas, deja, jau gana gerai žinomas Prancūzijoje. Tai iš Ruandos atvykęs vyras, vardu Emanuelis A., šiuo metu keturiasdešimties metų amžiaus. Jo vardas garsiai nuskambėjo 2020 metų liepą, kai paaiškėjo, kad jis padegė gotikinę Nanto katedrą. Gaisras buvo gana greitai užgesintas, tačiau vis tiek spėjo padaryti nemenkų nuostolių istorinei bažnyčiai.
Priešingai nei t. Hamelio nužudymo atveju, ruandietis nebuvo džihadistas ir ne pašalinis žmogus – jis aktyviai dalyvavo bendruomenės gyvenime, buvo parapijos karitatyvinės veiklos savanoris. 2020 metais jam netgi buvo patikėti Nanto katedros raktai ir uždavinys užrakinti jos duris dienos pabaigoje. Aiškinantis padegimo aplinkybes paaiškėjo, kad jis turėjo teisinių problemų, – leidimas gyventi jam nebuvo pratęstas, valdžios institucijos nurodė, kad jis turi išvykti iš Prancūzijos.
Prancūzijos žiniasklaidoje taip pat nurodoma, kad Ruandos genocido metu, 1994 metais, jam buvo 13 metų, dalis jo šeimos narių hutų prisidėjo prie tutsių genocido, tėvas vėliau iš keršto buvo pats nužudytas, o dėdė – nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Prancūziją ruandietis pasiekė 2012 metais, prieš tai trumpai padirbėjęs kalėjimo prižiūrėtoju, ir 2013 m. pasiprašė politinio prieglobsčio, kuris, kaip minėta, nebuvo suteiktas, ir 2019 metais prašymas buvo galutinai atmestas.
Prancūzijos teisėsaugos institucijos pradėjo tyrimą dėl tyčinio padegimo, o Prancūzijos visuomenėje kilo pasipiktinimo banga, dažnai stebintis, kodėl ruandietis nebuvo tuoj pat deportuotas iš šalies. Šiuo požiūriu verta priminti, kad Nanto vyskupija paskelbė kreipimąsi, kuriame pripažino tikinčiųjų patiriamus sukrėtimą, pyktį, išdavystės jausmą, tačiau pabrėžė, kad reikia budėti, kad šie jausmai nepaimtų viršaus ir netaptų dar gilesne neapykantos ir brolybės neigimo žaizda Kristaus Bažnyčioje.
Nanto vyskupija taip pat išreiškė pasitikėjimą Prancūzijos teisėsaugos darbu vertinant nusikaltimą. Pastarosios sprendimu padegėjas liko laikino sulaikymo centre iki 2021 m. gegužės galo, tada buvo iš jo išleistas. Būtent tada, kol tęsis bylos nagrinėjimas, jį sutiko priglobti Saint-Laurent-sur-Sèvre tėvai monfortiečiai. Teisiamasis buvo įpareigotas nepalikti jam paskirtos vietos, jam nurodyta prievolė kas du mėnesius prisistatyti į policijos komisariatą.
Tačiau birželio 20-ąją vietos žandarmerija sulaukė t. Olivier Maire skambučio, kuriuo jis pranešė apie teisiamojo ketinimą palikti gyvenamąją vietą. Atvykę policininkai įvertino ruandiečio būklę ir nugabeno jį į psichiatrinę ligoninę, kurioje jis liko iki liepos 29 dienos. Išleistas iš ligoninės, Emanuelis vėl grįžo į tėvų monfortiečių būstinę, kurioje po keliolikos dienų įvykdė mirtiną išpuolį prieš t. Olivier Maire.
Visi pažinoję velionį kalba apie jo didelį nuolankumą ir paprastumą, maloningumą ir gerumą. Prieš pasirinkdamas kunigo ir misionieriaus kelią jis studijavo biologiją. Aštuonerius metus jis praleido Ugandoje, kur darbavosi jaunų kunigų formacijos srityje, šešerius metus studijavo Romoje, gilinosi į pirmųjų Bažnyčios tėvų mokymą, apgynė diplomą psichologijos srityje. Ir, žinoma, sekė šv. Liudviko Marijos Grinjono de Monforo, klajoklio pamokslininko, dvasingumo pėdomis, buvo didelis jo žinovas. Todėl misionieriaus mirtis yra didelė netektis visai monfortiečių bendruomenei, prancūzų žiniasklaidai sakė t. Santino Brembilla, bendruomenės vyresnysis.
Po žinios apie smurtinę t. Olivier Maire mirtį, monfortiečius pasiekė daug solidarumo ir užuojautos žinučių. Pasak Liusono vyskupijos, jis yra „artimo meilės“ kankinys. Užuojautą monfortiečiams išreiškė visa Prancūzijos katalikų vyskupų konferencija. Daug žinučių atėjo iš Prancūzijos pilietinės visuomenės ir politinio pasaulio. Liusono vyskupijos interneto svetainėje pranešama apie keletą maldos už velionį susitikimų rugpjūčio 11 – 12 dienomis, taip pat pačioje Liusono katedroje.
