Trečiąją ir paskutinę apaštalinės kelionės Vengrijoje dieną popiežius Pranciškus užbaigė susitikimu Budapešto katalikiško „Péter Pázmány“ universiteto Informatikos ir bionikos fakulteto salėje. Popiežius su akademinio ir kultūros pasaulio atstovais pasidalijo keliomis mintimis apie kultūrą, universitetą ir pažinimą.
Tačiau visų pirma popiežių pasveikino universiteto rektorius kun. Géza Kuminetz, kuris pabrėžė, jog svarbu tuo pat metu gilintis į tikrą tikėjimą ir tikrą pažinimą. „Kiekviename tikrame mokslininke yra šiek tiek raštininko, kunigo, pranašo ir mistiko“, – pridūrė jis.
Spręsti biologines problemas naudojantis matematikos ir informatikos kalba, tuo pat metu stebėtis Dievo kūrinija ir tuo pat metu žinoti, jog Kūrėjas ir šią akimirką per mus kuria dalykus: tokiais žodžiais savo studijas apsakė Budapešto katalikų universitete doktorantūros studijose esanti Dorottya Kocsis.
Archeologijos profesorius Balázsas Major pristatė universiteto ryšius su Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenėmis. Viena, jiems skiriamos stipendijos studijuoti Budapešto katalikų universitete, antra, universiteto archeologijos institutas studijuoja Artimųjų Rytų, ypač Sirijos krikščionišką paveldą, vieną iš ankstyviausiųjų.
Popiežius Pranciškus citavo Romano Guardinį, didelį mąstytoją, gilų tikintįjį, kuris prieš šimtą metų rašė apie dvi pažinimo formas. Jo įžvalga vertinga ir šiandien. Iš grožiu išsiskiriančios vietovės R. Guardini rašė apie pažinimą kaip pasinėrimą į kontekstą, kuriame yra. Kita pažinimo forma – išardyti, sudėlioti, turėti, kontroliuoti. Vienas pažinimo būdas yra stebėjimasis ir santykis su objektu. O kitas analizė ir objekto „paėmimas į rankas“, leidęs sukurti mašinas ir technologijas.
Mąstytojas nedemonizuoja šio pažinimo būdo, priešingai, jis leidžia gyventi geriau, bet perspėja apie riziką, kad šis pažinimas gali tapti vieninteliu gyvenimo reguliuotoju, o gal ir valdytoju, asmeniui prarandant vienumo ir tęstinumo jausmą su natūralia aplinka. „Kas įvyks […], jei įsivyraus technologijų imperatyvai? Jau gyvename mašinų sistemos laikais. […] Ar tokioje sistemoje gyvenimas gali išlikti gyvas?“, – paradoksaliai klausė mąstytojas.
„Ar gyvenimas gali išlikti gyvas?“, – pakartojo Pranciškus. Vietoje, kur studijuojama informatika ir bionika, šis klausimas ypač prasmingas. Galime pagalvoti apie ekologinę krizę, kuri yra gamtos reakcija į elgesį su ja kaip su grynu instrumentu. Ar apie logiką, jog „jei įmanoma padaryti, reiškia leistina padaryti“, nepaisančia ribų. Arba siekį aukštinti individą su jo poreikiais uždirbti ir turėti, o ne asmenį su jo santykiais, lėmusį bendruomeninių ryšių išplovimą, vienatvę ir baimę.
Atrodo, kad šios egzistencinės sąlygos tampa socialinėmis. Tiek daug žmonių, panirę į socialinius tinklus, bet mažai socialūs, bando savo tuštumas užpildyti technologijų paguodomis. Išoriškai esame vis greitesni, o viduje – vis trapesni. Pasak popiežiaus, jis nežadina pesimizmo, priešingo tikėjimui, kurį jis džiaugiasi galįs skelbti, bet primena, kaip jau yra sakyta, skirtumą tarp „būti ir turėti“.
Išoriškai esame vis greitesni, o viduje – vis trapesni.
Popiežius Pranciškus paminėjo ir kitą prieš šimtmetį gyvenusį rašytoją, „Pasaulio valdovo“ autorių Robertą Bensoną, įsivaizdavusį, taip pat įžvalgiai, technikos valdomą pasaulį, kuriame, vardan pažangos, viskas yra sulyginta arba ištrinta, įskaitant religijas, tautas, kalbas, kultūras. Tai naujas „humanitarizmas“, kuris siekia ideologiškai kolonizuoti ir suvienodinti pasaulį. Eutanazija tokiame pažengusiame, bet nykiame pasaulyje rašytojui buvo savaime suprantamas dalykas.
Būtent todėl kultūros ir universiteto vaidmenys yra tik svarbesni. Universitetas yra „šventovė“, kuri padeda pažinimui išsivaduoti iš siaurų turėjimo ribų ir tapti kultūra – asmens ir jį kuriančių santykių purenimu, kaip byloja žodžio „kultūra“ sąsaja su žodžiu „kultivuoti“, įdirbti žemę. Viso žmogaus, taip pat moralinės, socialinės ir religinės srities purenimu. Tokioje perspektyvoje kultūra yra žmogiškumo užtikrinimas. Kita vertus, tikram pažinimui, dideliems mokslininkams yra būdingas ir nuolankumas, sveikas nerimas, nuolatinis smalsumas, neužsnūdimas savo įpročiuose.
Būtina išsaugoti, pasak popiežiaus, klasikinį mąstymą, kuris primena, jog kultūra padeda pažinti save pačius ir pripažinti savo ribas, atsispirti savęs pakankamumo pretenzijai. Jei technokratinė mintis siekia ribų neturinčios pažangos, tai realus žmogus turi ribas ir trapumą. Bet būtent tai jam leidžia suprasti ryšį su Dievu, kitais ir kūrinija, išlaikyti pusiausvyrą tarp žmogaus trapumo ir didumo.
Kitas dalykas – tai aistringos tiesos paieškos. Vengrija pažino ideologijas, kurios save primetė kaip tiesą, bet nesuteikė laisvės. O Jėzus sako: – „Tiesa jus išlaisvins“. Ideologijos skleidžia netikrą laisvę – tai galioja ir šiandien. Komunizmą pakeitė vartotojiškumas. Pirmasis priverstinai ir išoriškai diegė tariamą „laisvę“, o antrasis diegia hedonistišką vidinę laisvę, kuri mus paverčia daiktų ir vartojimo vergais.
„Kaip lengva pereiti nuo ribų mąstymui kaip komunizme prie mąstymo apie save be ribų kaip vartotojiškume! Nuo stabdomos laisvės prie laisvės be stabdžių. Vietoj to Jėzus siūlo išeitį, sakydamas, kad tiesa yra tai, kas išlaisvina žmogų iš priklausomybių ir uždarumo”, – sakė popiežius.
