Lapkričio 1-osios vidudienį popiežius Pranciškus vadovavo Visų Šventųjų iškilmės „Viešpaties angelo“ maldai. Pasak jo, būti šventais – tai gyventi pagal Kalno palaiminimuose (Mt 5, 1–12a) išdėstytą programą. Tai nuolankumo, atjautos, romumo, teisingumo ir taikos kelias, kuris veda į Dievo karalystę ir laimę. Eiti palaiminimų keliu – tai džiaugtis ir pranašauti.
„Džiaugsmas. Jėzus pradeda kalbą žodžiais „Palaiminti tie…“. Nematytas džiaugsmas – tokia jo skelbimo pagrindinė mintis. Būti palaimintam, būti šventam nėra vien iš pastangų ir atsisakymų susidedantis gyvenimas, bet, visų pirma, džiugus atradimas, jog esame mylimi Dievo vaikai. Tai ne žmogiškas pasiekimas, bet dovana: esame šventi, nes Dievas, kuris yra Šventasis, ateina ir apsigyvena mūsų gyvenimuose. Dėl to esame palaiminti!“ – kalbėjo popiežius Pranciškus.
Krikščioniškas džiaugsmas, pridūrė jis, nėra akimirkos emocija ar paprasčiausias žmogiškas optimizmas, bet žinojimas, jog kiekvieną situaciją galima išspręsti su iš Dievo gaunama drąsa ir stiprybe, jog jis visada meiliai į mus žiūri. Šventieji, taip pat patyrę daugybę vargų, tokį džiaugsmą jautė ir liudijo. Be džiaugsmo tikėjimas tampa slegiančia ir varginančia veikla, rizikuoja susirgti liūdesiu. Vienas dykumų tėvas liūdesį vadino „širdies kirminu“. Paklauskime savęs: ar esame džiugūs krikščionys? Ar skleidžiame džiaugsmą, ar esame užgesę, liūdni žmonės, tarsi būtume laidotuvėse. „Atsiminkime: nėra šventumo be džiaugsmo“, – apibendrino popiežius Pranciškus.
Tik savo jėgomis besiremiantis žmogus, turtingas ir sėkmingas, užsiveria Dievui ir broliams.
Kitas aspektas: pranašystė. Palaiminimai skirti vargšams, kenčiantiems, išalkusiems teisingumo. Tai prieš srovę einanti žinia. Juk pasaulis sako, kad, jei nori būti laimingas, turi būti turtingas, galingas, visad jaunas ir stiprus, žinomas ir sėkmingas. Jėzus apverčia šiuos kriterijus ir skelbia pranašišką žinią: tikra gyvenimo pilnatvė pasiekiama sekant juo, gyvenant jo žodžiu“, – pažymėjo Šventasis Tėvas.
Kad Dievas galėtų apsigyventi mumyse, turime sukurti jam erdvės, pajausti vidinį neturtą. Tik savo jėgomis besiremiantis žmogus, turtingas ir sėkmingas, užsiveria Dievui ir broliams. Žinantis, kad nėra savipakankamas, kad yra neturtingas, lieka atviras broliams ir Dievui. Ir atranda džiaugsmą.
Palaiminimai yra pranašystė apie naująją žmoniją, apie naują būdą gyventi: būti mažais ir pasitikėti Dievu vietoj siekimo iškilti; būti romiais vietoj siekimo save primesti; būti gailestingais vietoj galvojimo vien apie save; siekti teisingumo ir taikos vietoj neteisingumo ir nelygybės dauginimo, kad ir nieko nedarymu.
„Šventumas yra šios pranašystės priėmimas ir įgyvendinimas su Dievo pagalba. Tai revoliucija“, – sakė Pranciškus ir dar kartą pakvietė savęs paklausti: ar liudiju Jėzaus pranašystę? Ar atskleidžiu krikštu gautą pranašišką dvasią? Ar tik patogiai prisitaikau prie savo tingumo, manydamas, kad viskas gerai, jei gerai man? Ar skleidžiu pasaulyje džiugią Jėzaus pranašystės naujieną, ar tik įprastus skundus dėl to, kad kažkas blogai?
